Mano anyta – tai atskira katastrofų rūšis. Ne tiesiog sudėtingas žmogus. Ne. Ji pati susigalvoja problemą, pati ja patiki, pati surengia skandalą… o pabaigoje būtinai suranda kaltąjį. Ir atspėkite, kas tai? Žinoma, aš.
Kartais man atrodo, kad net jei jai prisisapnuotų blogas sapnas, kalta dėl to irgi būčiau aš. Nes pagal jos logiką aš jau iš anksto kalta dėl visko.
Nuo pat pirmos dienos, kai susipažinome, supratau – ramybės pas mus nebus. Ji žiūrėjo į mane taip, tarsi jau būčiau sugriovusi jos gyvenimą. Dar nė žodžio nepasakiau, o jau buvau „ne tokia“. Jau „netinkama“. Jau „įtartina“.
Tikriausiai tikėjosi, kad išsigąsiu ir pabėgsiu. Bet nepataikė. Aš ne iš tų, kurios taikstosi ir kenčia svetimus žaidimus. Iš karto sau nusprendžiau – jokių artimų santykių. Tik formaliai. Tik per šventes. Ir pageidautina – žinutėmis.
Bet jos, žinoma, tai netenkino.
Aš jai buvau lyg raudonas skuduras. Nes „ne vietinė“, be buto, be turto. Pagal jos versiją – aš tiesiog medžioju jos „vargšą sūnų“ ir noriu įsitaisyti jo sąskaita.
Ir štai čia prasidėjo įdomiausia dalis.
Prieš vestuves mano tėvai padarė man dovaną – pardavė močiutės butą, pridėjo savo santaupų ir padėjo man nusipirkti nuosavą butą. Be paskolų. Taip, be remonto. Taip, ne idealų. Bet mano.
Kai anyta apie tai sužinojo… manote, ji nusiramino? Ne. Ji tiesiog pakeitė kaltinimų versiją.
Dabar aš jau „gudri“. Dabar aš specialiai butą įsigijau dar prieš santuoką, kad „jos sūnui nieko neatitektų“. Ir, dėmesio, jos „vargšas berniukas“ dabar neva turėtų investuoti į svetimo būsto remontą.
Nors būtent jis pats primygtinai siūlė man pirkti prieš vestuves. Ir jis ten neįdėjo nė cento.
Bet argi faktai kada nors sustabdė tokius žmones?
Toliau – dar gražiau.
Ji pradėjo ateiti pas mus į svečius. Be įspėjimo. Atsisėsdavo ir pradėdavo sūnui aiškinti, kokia aš prasta šeimininkė. Kaip aš jį „išnaudoju“. Kaip jam „nepasisekė“.
Kentėjau. Mėnesį. Antrą. Trečią.
Pusę metų visa tai klausiausi.
O paskui vieną akimirką tiesiog nebeištvėriau.
Per dar vieną jos vizitą tiesiai šviesiai pasakiau:
— Arba jūs liaujatės, arba išeinate.
Ji pasirinko… skandalą.
Pradėjo rėkti, kad aš ją žeminu, kad esu nedėkinga, kad sugrioviau jos šeimą.
Bet tada nutiko tai, ko ji aiškiai nesitikėjo.
Mano vyras stojo į mano pusę. Ramiai. Tvirtai. Ir paprašė jos išeiti.
Ne pirmą kartą. Bet pirmąsyk – be bandymo viską sušvelninti.
Ji tiesiog apstulbo. Tiesiogine prasme išlėkė iš buto.
Ir po to… dingo.
Aš visiškai nutraukiau su ja bendravimą. Net per šventes jos nebesveikindavau. Vyras kartais pas ją nuvažiuodavo, bet aš į tai nesikišau. Atvirai – man buvo visai nesvarbu, ką ji ten kalba.
Bet po mėnesio prasidėjo naujas šio spektaklio veiksmas.
Ji paskelbė, kad rengia „prabangų jubiliejų“. Restoranas, svečiai iš kitų miestų, didelė šventė.
Vyras pasakė, kad man reikėtų eiti.
O aš – nenorėjau. Kam? Dėl ko? Dėl dirbtinių šypsenų?
Vis dėlto paprašiau pasitikslinti – ar apskritai esu ten kviečiama?
Jis paskambino. Ir abu išgirdome atsakymą.
Garsų, šiurkštų, demonstratyvų:
— Ne.
Tokį, kad net man per kūną šiurpas perėjo.
Ir žinote, kas nutiko toliau?
Vyras tiesiog pasakė:
— Tada ir aš neisiu.
Ir viskas.
Jokių skandalų. Jokių pasiaiškinimų. Tiesiog padėjo tašką.
O kitą dieną… skambutis.
Žinoma, nuo jos.
Riksmai. Kaltinimai. Ir, kaip visada, kalta aš.
— Tu nuteikinėji jį prieš mane!
— Tu sugriovei mūsų santykius!
— Čia viskas per tave!
Na, žinoma.
Juk lengviau apkaltinti mane, nei pripažinti, kad jos pačios elgesys viską iki to privedė.
Ir štai sėdžiu ir galvoju…
Ar aš apskritai turėjau visa tai taip ilgai kentėti?
O gal reikėjo pastatyti ją į vietą dar pačioje pradžioje?
O kaip manote jūs – ar įmanoma išlaikyti normalius santykius su tokiu žmogumi, ar geriau iš karto nusibrėžti ribas ir nešvaistyti tam gyvenimo metų?
