Kadaise Barnis buvo šeimos numylėtinis. Sniego baltumo retriveris su geromis, švelniomis akimis ir visada linksmai plazdančia uodega buvo vienos šeimos džiaugsmas. Barnis dievino vaikus, kurie negalėjo įsivaizduoti savo vaikystės be jo, ir visada juos saugojo, kai jie žaidė lauke. Kiekvieną dieną jis pasitikdavo šeimininkus prie slenksčio, mojant uodega taip energingai, kad atrodė, jog tuoj pat pakils iš laimės.
Bet vieną dieną viskas pasikeitė.
Šeima persikėlė į kitą miestą, ir Barnis nebetapo jų planų dalimi. Jie paliko jį tuščioje gatvėje, šalia parko, kuriame kadaise mėgo pasivaikščioti. Tą akimirką jis dar nesuvokė, kad jo pasaulis subiro. Barnis bėgo paskui automobilį, bandydamas pasivyti šeimininkus, bet jie vis daugiau nutoldavo, kol dingo už kampo.
Ilgai laukė jų sugrįžimo. Naivios akys, pilnos vilties, žiūrėjo į pravažiuojančius automobilius, bet mylimų veidų jis daugiau nepamatė. Iš pradžių Barnis nesitraukė iš tos vietos, kur buvo paliktas. Praėjo dienos, paskui savaitės. Iš pradžių praeiviai meta jam ką nors užkąsti, kai kas net bandė paglostyti, bet Barnis nenorėjo niekur eiti. Jis laukė. Jis tikėjo.
Atėjo žiema. Sniegas užklojo žemę, kaip ir Barnį, kuris rado sau prieglobstį prie apleistos parduotuvėlės. Sena antklodė, kažkieno išmesta į šiukšlyną, tapo jo vieninteliu šilumos šaltiniu šaltomis naktimis. Kiekvieną dieną jam vis mažiau jėgų. Žmonės vis rečiau atkreipė į jį dėmesį, tik retkarčiais kas nors numesdavo duonos gabalėlį.
Barnis laukė, kol jo buvęs gyvenimas sugrįš. Laukė, kad pamatys pažįstamus veidus, išgirs linksmus vaikų šūksnius ir pajus šiltą ranką, glostančią jį ant galvos. Bet dienos bėgo, ir šaltis negailestingai skverbėsi į jo senstantį kūną, apgaubdamas kaip ta sena, susidėvėjusi antklodė.
Vieną rytą Barnio prieigose pasirodė praeivis. Jis pamatė šunį, trempantį nuo šalčio, ir jo akyse ne tik nuovargį – jis pamatė neviltį, ilgesį prie praeities, kurios Barnis niekada nebesugrąžins. Vyras sustojo šalia, atsisėdo, paglostė šunį ant galvos ir tyliai pasakė: “Atsiprašau, seni. Tu nusipelnei daugiau.”
Barnis silpnai pamojavo uodega ženklu dėkingumo. Tą akimirką, galbūt pirmą kartą per ilgą laiką, jis pajuto, kad kam nors rūpi. Galbūt Barnis nesuprato, kodėl jį paliko, bet jis žinojo vieną – meilė, kurią jis dovanojo savo šeimininkams, buvo tikra, ir jis liko jai ištikimas iki pat pabaigos.
Kai vakaras apdengė miestą, o sniegas toliau krito, Barnis susirangė po savo senu apklotu, padėdamas galvą ant letenų. Jo akys lėtai užsimerkė, ir paskutinį kartą jis įsivaizdavo, kaip vėl bėga žalia pieva šalia vaikų, girdi jų juoką ir jaučia šiltus namus, kuriuos taip mylėjo.
Barnis išėjo, palikdamas žiemos nakties tylą už savęs. Bet kiekvieną kartą, kai kas nors praeina pro jo apklotą gatvės kampe, pajunta vos pastebimą šaltuką, primenantį apie tai, kad šunys lieka ištikimi, net kai žmonės tai pamiršta.
