„Palaimintas tas, kas sako gerus dalykus“ – tokia musulmoniška išmintis
Ėjau aš gatve su savo senutėliu šuneliu ant rankų. Ir paskui mane kad bėgo kokių penkių metų berniukas. Iš visų jėgų, Ir užkliuvo, nugriuvo, keliuką susimušė. Aš, aišku, pribėgau, ir mama, nuo kurios jis pabėgo, dar priėjo žmonės.
Pakėlėm, ėmėm keliuką apžiūrinėti, berniukas taip iškreipė burnytę, ir ašaros tik bėga. Oi, kaip gaila jo. Ir mama klausia: kodėl tu, Emili, nubėgai? O Emilis nusišypsojo pro ašaras ir sako: „Aš norėjau pasakyti šuneliui – koks jis gražus! Koks gražus mažas šunelis! Mažuliukas – gražuoliukas!“…
Čia jau visi vos neapsiverkė.
Ir net laukinis bedantis šunelis leidosi paglostomas – kaip gi nesileisi glostomas to, kuris bėgo iš visų jėgų – tik dėl to, kad pasakytų gerus žodžius!
Tiesiog šiaip, be jokios kitos minties, naiviam, geranoriškam polėkyje…Reikia leistis glostomam. Ir Emilį paglostyti per juodus, švelnius plaukus.
Palaiminti tie, kurie sako gerus dalykus.
Triskart palaiminti tie, kurie bėga tekini, kad tai pasakytų…
