Maždaug prieš mėnesį pažįstami savanoriai paprašė manęs paimti seną pudelių veislės šunį. Kalytė buvo vardu Liusia ir jos istorija niekuo neišsiskirianti: šeimininko nebeliko, o jo paveldėtojai, kaip dažnai būna, atnešė senutę užmigdyti. Tačiau viskas susiklostė kitaip ir šunelis pateko pas mane.
Aš neužsiimu namų paieška seniems augintiniams , jie lieka gyventi pas mane iki pabaigos.
Mes nuėjome pas veterinarą ir ėmėme gydytis. Nusprendėme padaryti Liusią vėl gražia ir prižiūrėta, ji juk vis tiek mergaitė, nors ir senučiukė.
Ir tada įsikišo likimas, o gal atsitiktinumas. Kai mes buvome pas kirpėją, šunį pamatė mergina. Po to visa Marinos šeima atvažiavo susipažinti su Liusia. Mūsų senutė atrado namus!
Kartais taip nutinka: savi nori atsikratyti, o svetimi dovanoja laimingą gyvenimą ir ramią senatvę.
Visgi stebuklų būna! Tik reikia tikėti!
