Mes visada laukiame stebuklo. Laukiame, bet netikime ir nematome, kad jis iš tikrųjų yra.
Medituojame, vizualizuojame, kartojame afirmacijas. Svajojame apie abipusę meilę ir puikią ateitį, skęsdami pilkos rutinos purve arba pyktyje su kitais. Nevertiname tai, ką turime: netenkame jėgų, bandydami realybę pritempti prie išgalvoto vaizdo.
Ir kada gi mes suvoksime, kad net ir labai spalvingą gyvenimą sudaro paprastos dienos, o paprastas dienas – įprasti dalykai. Kada gi įsisąmoninsime, kad įprasti dalykai tampa didžiais, jei jie bus apšviesti meilės šviesa. Kada gi priimsime širdies skausmą, be baimės žengsime pasitikti ją, kad suprastumėte, ką ji nori pasakyti…
Tada mes rasime tai, kas skausmą pavers neįkainojamu išminties lobiu. Suprasime, kad mes turime viską, kas būtina atskirti save nuo minčių, emocijų, lūkesčių ir pradėti įsisavinti tai, ką turime.
Ir grius visos kliūtys, visos akmeninės sienos, skiriančios mus nuo mūsų svajonės, ištirps nesupratimo ledai, vėjas nuo vizualizacijos lentų nuplėš beprasmius nublukusius paveikslus ir savo gyvenimą priimsime su visomis manifestacijomis, pamatysime „kituose“ savo norimus žmones.
Suprasime, kad svajonė jau pasirinko mus. Ir pajusime, kad jau gyvename savo svajonėje.
Bonusas
