Neverk… Nuo tavęs niekas nepriklausė. Man tiesiog buvo metas išeiti ir aš išėjau.
Mačiau ją jau virš savaitės. Savo Mirtį. Ji užėjo į tavo butą ir kantriai įsitaisė kamputyje, kur mano gultas. Ir tada aš supratau – metas ruoštis.
Bandžiau paaiškinti tau, kad manęs laukia kelionė ir nereikia manęs vežti pas veterinarą… Bet tu nesupratai. Tu pergyvenai, verkei ir kovojai… Mačiau – tau labai blogai ir aš jaučiausi it nesavas, kad teks tave palikti.
Išlydėk mane lengvai, prašau tavęs!
Šiandien dovanojau tau sapną apie tai, kad man metas. Pragyvenau su tavimi daug metų ir tu – vienintelė mano meilė.
Tu – vieninteliai mano namai. Tu – mano ištikimybė. Aš viską pamenu… Labai tave myliu… Mano paskutinis žvilgsnis apie tai!
Savo šuniška kalba prašau mane paleisti ir prisiminti su meile ir dėkingumu tuos metus… Pažadu lankyti tave sapne.
Neverk. Kiekvienas turi savo kelią ir savo laiką. Manęs atėjo. Man metas!
Palieku tau savo Meilę ir Ištikimybę. Tik jos turi reikšmę.
Tavo senas šuo Arnis.