Anyta man padovanojo porcelianinę katę ir pasakė: „Tegu ji puošia tavo namus.“ Na taip, tikrai puoš, pagalvojau tada. Ką gi, pastačiau ją gerai matomoje vietoje, kad neįžeisčiau anytos.
Po daugelio metų mes su vyru išsiskyrėme. Kartą valydama dulkes netyčia sudaužiau tą suvenyrą. Pažvelgiau į grindis ir tarp šukių pamačiau…
…popierinį maišelį, o jame buvo pinigai.
Negalėjau patikėti savo akimis. Suskaičiavau: du tūkstančiai. Tikri, šiugždantys, seni banknotai. Buvo matyti, kad jie ten gulėjo jau seniai. Stovėjau vidury kambario, rankoje laikiau suglamžytą voką, o viduje sukosi viskas iš karto: džiaugsmas, nejaukumas, sumišimas.
Paskambinau anytai:
„Aš čia netyčia sudaužiau jūsų katę…“
„Oi, kokia netektis!“ atsakė ji. „Bent jau pažiūrėjai į vidų?“
„Jau pažiūrėjau“, pasakiau. „Atrodo, tai nebuvo tik paprastas suvenyras.“
„Na taip“, ramiai tarė ji. „Norėjau, kad jūsų šeimoje netrūktų pinigų. Gaila, nepavyko.“
Padėjau ragelį ir pradėjau juoktis. Ne piktai, ne isteriškai, tiesiog žmogiškai. Metų metus ta katė stovėjo lentynoje, rinko dulkes ir erzino mane savo juokinga išvaizda, o dabar, prašom. Sudužo ir pagaliau atnešė naudos.
Atsisėdau ant grindų ir pradėjau rinkti šukes. Pirštai drebėjo, o galvoje sukosi mintis: „Koks simbolis. Iš pradžių įtrūkimas santuokoje, paskui porceliane, o dabar esu viena, bet bent pinigai liko.“
Atsistojau, sudėjau šukes į maišelį, išnešiau šiukšles ir staiga supratau, kad pirmą kartą po ilgo laiko bute tvyro tyla. Ne šalta, ne tuščia, o rami.
Nusprendžiau nusipirkti sau tuos daiktus, kurių seniai norėjau, bet kuriems visada neatsirasdavo nei laiko, nei ryžto. Naują televizorių, dulkių siurblį, gerą patalynę. Baltą, be rožių ir be jokių „šeimyniškų“ raštų.
Ne prabanga, tiesiog daiktai, kurie priklauso tik man. Be jo komentarų, kad „čia nesąmonė“.
Kitą dieną nuėjau į parduotuvę.
Nusipirkau tai, ką buvau išsirinkusi ir ko tikrai norėjau. Nelyginau, nedvejojau. Išėjau iš parduotuvės su pilnu pirkinių vežimėliu ir jausmu, tarsi gyvenimas būtų man grąžinęs dalelę manęs pačios.
Namuose įjungiau televizorių ir išpakavau dulkių siurblį. Jis buvo lengvas, galingas, belaidis. Sutvarkiau visą butą. Atrodė, kad valau ne dulkes, o viską, kas buvo sena, nereikalinga ir prilipę prie mano gyvenimo.
Paskui prisėdau prie interneto ir užsisakiau naują patalynės komplektą, šiltą pledą ir mažą stalinę lempą prie lovos.
Žinoma, juokinga: anyta norėjo, kad „šeimai užtektų pinigų“, o išėjo visiškai priešingai.
Daugiau jai neskambinau. Tiesiog perrišau voką kaspinu ir padėjau į stalčių. Tegul būna ten. Mano maža „juoda diena“ jau įvyko. Dabar priekyje tik šviesios dienos.
Tą naktį pirmą kartą po ilgo laiko miegojau ramiai. Be sunkumo krūtinėje, be nuolatinių minčių. Tiesiog miegojau.
O ryte pabudau, atidariau langą, įleidau į kambarį šalto oro ir pagalvojau:
„Štai kaip būna. Katė sudužo, o kartu su ja sudužo ir viskas, kas trukdė kvėpuoti.“
O kaip jūs būtumėte pasielgę mano vietoje: būtumėte pasilikę tuos pinigus sau ar grąžinę?
