Suaugusieji turi daug keistenybių ir viena jų – jie ne visada džiaugiasi savo gimtadieniu. O pas vaikus viskas kitaip. Būtent taip buvo ir 9-metei Elzei, kuri jau porą savaičių laukė šventės.
Pirmiausia mergaitei labai norėjosi, kad jų namuose susirinktų visos jos mokyklos draugės.
Juk 10 metų – tai pirmasis jubiliejus! O antra – tėvai žadėjo Elzei padovanoti naują telefoną, o apie jį mergaitė svajojo jau seniai.
Į artėjančią šventę mergaitė atsižvelgė dalykiškai, juk 10 metų – beveik verslo moteris. Elzė surašė svečių sąrašą, sugalvojo pramoginę programą ir net sudarė meniu.
Tačiau likus kelioms dienoms iki gimimo dienos mergaitė jau buvo pasiruošusi atsisakyti šventės ir visų dovanų. Esmė tame, kad tądien Elzė ėjo namo iš papildomos anglų kalbos pamokos. Buvo jau šešios vakaro ir mergaitė skubėjo greičiau pasiekti namus, tuo labiau, kad kaupėsi lietus, o skėčio ji neturėjo.
Kai Elzė sėdo į autobusą, dangus apsitraukė tamsiais debesimis. O jau kai išlipo iš jo po 4 stotelių, lietus pylė kaip iš kibiro.
Elzė nusprendė palūkėti stotelėje. Ji jau traukė telefoną, kad įspėtų mamą apie vėlavimą, bet čia išgirdo gailų cypsėjimą.
Pokalbis apie tai, kad namo negalima nešti gyvūnų iš gatvės, tarp mergaitės ir jos tėvų įvyko dar prieš porą metų.
Ir jei tėtis iš principo nebuvo prieš, kaip jis sakė, žvėrelius namie, tai mama šiuo klausimu pasirodė žymiai griežtesnė:
„Tu parneši, o mums paskui terliotis“.
Tuo metu Elzė klausėsi visų racionalių argumentų ir su jais sutiko. Tačiau šią sekundę jau nebegirdėjo mamos draudimo, o štai kačiuko cypsėjimą – labai aiškiai.
Po 15 minučių koridoriuje lietaus lašus purtėsi Elzė, o su ja – kačiukas, kuriam ji jau spėjo duoti Ruduko vardą (fantazijos kol kas neužteko kitam vardui). Kiaurai permirkusius ir truputį išsigandusius mergaitę su katinu ir pamatė tėvai.
Iš pradžių Elzė nežinojo, ką pasakyti. Bet paskui nusprendė, kad geriausia gynyba – puolimas.
Ir išbėrė:
– Mamyte, tėveli, aš čia pagalvojau, nereikia man jokių švenčių. Ir telefono taipogi nereikia.
Aš noriu tik vienos dovanos, štai ji. Pasilikime jį?
Paskutinius žodžius Elzė ištarė su įtampa, esą, jei ką, galiu ir apsiverkti.
Tėtis paėmė mamą už parankės ir nusivedė į virtuvę. Pasitarimas pašnibždomis truko ne ilgiau minutės, tačiau ši minutė Elzei buvo begalinė.
O po trijų dienų Rudukas buvo pagrindinė šventės žvaigždė. Jis bėgiojo tarp dėžučių su dovanomis, tampė jų kaspinėlius. Mažąjį chuliganą stebėjo visos Elzės draugės. O pati jubiliatė visą laiką filmavo Ruduką naujuoju telefonu.
