Atėjo laikas papasakoti savo istoriją.
Aš paprasta jauna moteris, kelis metus susituokusi. Nuomojamės butą, abu dirbame, viskuo patenkinti, vaikų nėra. Mano mama 65+, našlė jau beveik 3 metus.
Labai mylėjau savo tėvą, bendravimas buvo paremtas pasitikėjimu, puikiai leisdavome laiką. Su mama santykiai irgi geri, nepaisant barnių. Yra ir vyresnė sesuo, kuri gyvena su mama vienuose namuose, tačiau pastaruosius 3 mėnesius išvykusi.
Mano darbas susijęs su stresu ir mane erzina dažni kieno nors skambučiai. Teikiu pirmenybę pranešimų programėlėms.
Tačiau mama skambina po kelis kartus per dieną. Dar prieš porą savaičių pradėjau jai tai sakyti, kad aš nesiruošiu kasdien klausytis ko nors blogo, galima pasikalbėti ir apie kažką pozityvaus.
Stengiuosi suprasti motiną, kaip jai sunku vienai, tame tarpe ir finansiškai. Tačiau stengdamasi padėti, radau jai papildomą darbą savo srityje.
Ji prižiūri vyresnės sesers vaikus, eina į darbą. Pokalbiuose figūruodavo arba darbas, arba kažkokie skundai. Man darėsi vis sunkiau išklausyti, paprašiau skambinti rečiau ir rašyti į „mesenger“. Tačiau mane išgirdo vos keletui dienų, paskui viskas stojo į savo vėžes.
Kai paaiškinau, kad aš ištekėjusi ir šitiek bendrauti aš nesugebu, mama atsakė, kad ji kaip motina visada turi būti pirmoje vietoje.
Jau tuomet aš buvau apstulbusi. Mano argumentai, kad aš su vyru tiek nesikalbu, nebuvo išgirsti. Kai pokalbyje vėl pabiro skundai, atsakiau, kad padėjau jai pagal galimybes.
Atsakymas, kad ne viena aš padedu tėvams, jos kolegų vaikai perka motinoms mašinas, siunčia pinigus.
Prieš du metus aš sunkiu darbu sutaupiau įspūdingą sumą protezavimui, nustūmusi į šalį savo šeimos poreikius. Po tėvo mirties norėjau padaryti ją laimingesnę, kad ji nekompleksuotų. Tuo metu mes su vyru neturėjome net mašinos.
Tačiau mama nori bendrauti! O aš noriu truputį pailsinti galvą. Turiu puikų vyrą, o mama kuklų žentą.
Tylus ramus žmogus. Tačiau šie dažni skambučiai pradėjo kelti jam įtampą ir mama pajuto nuoskaudą, esą, visas mano nenoras bendrauti dėl jo.
Tai toli gražu ne viskas, žinoma. Iki 18 metų savitarpio supratimo nebuvo, vaikystėje buvo daug agresijos ir nuoskaudų.
Širdyje man sunku, todėl kad aš „šaukiu“, bet manęs negirdi.
Prašau, padėkite, patarkite.
