Dvasinio tobulėjimo knygose rašo: klausykite savo sielos. Kuo aš blogesnė už dvasiškai pasitobulinusius? Nusprendžiau pabandyti, juolab išeiginė, galima ir su siela užsiimti, juk ne svetima visgi.
Iš pradžių teko laukti jos prabudimo. Pati aš pabudau dešimtą, protas prabudo ir ėmė burbėti apie sąskaitas už elektrą netoli vienuoliktos, o siela toliau miegojo, susisukusi į kamuoliuką. Apie dvyliktą kamuoliukas išlindo iš po antklodės. Siela pasirodė visai simpatiška ir panėšėjo į susitaršiusį žvirblį.
„Sveika! – sakau aš jai. Šiandien viskas bus pagal tave. Ko tu norėtum?“
Paukštelis nepasitikėdamas išplėtė akis, bet ryžtingai pasakė: „Pudingo!“
„Kokio dar pudingo?“ – nesupratau aš.
„Šokoladinio. Šimtą metų nevalgėm!“ – atsakė ji.
Aš įsivaizdavau, kiek kalorijų man atsieis šis noras, bet nesiginčijau.
Po pudingo siela pralinksmėjo ir, nusišluosčiusi šokoladines lūpas, pareiškė:
„O dabar papaišykim!“
„Mes juk nemokam“. – užginčijau aš.
„Na ir kas? Aš mėgstu dažų kvapą! Ir kates myliu, štai ir piešime katę. Su šalikėliu, kad ji nešaltų – juk ruduo!“ – atsakė siela.
Tam aš nebuvau pasiruošusi, o ir dažų nebuvo, bet, kaip sakoma, susitarimas brangesnis už pinigus. Šią frazę supraskite tiesiogiai: kol siela straksėjo kaip žvirblis po parduotuvę, aš su siaubu skaičiavau, kiek man atsieis jaunojo dailininko rinkinys.
Piešdamos mes praleidome visą dieną. Tai pasirodė linksma, drėgni dažai ir iš tiesų maloniai kvepėjo, katė gavosi miela, o šalikėlis – dryžuotas. Patenkinta siela įsiropštė į lovytę, o piešinį pakabino ant sienos.
Teisybę rašo, negalima pamiršti sielos.
Pas mane štai kokia gera! Kita būtų į barą užsimaniusi ar dar ko kietesnio. O mano paukštelis…Pudingo, dažų ir katės su šalikėliu.
Bonusas
