Mano gyvenimo istorija apie konfliktą ir nuoskaudą, kurios nepavyksta atleisti.
Dabar man 26 metai. Kai man buvo 20, mano tėvai išsiskyrė. Motina susirado jauną vyriškį ir išėjo pas jį.
Man buvo labai apmaudu dėl savęs ir jaunesnės sesės, kuriai tuo metu buvo vos 7 metai.
Tačiau pasirinkimo mes neturėjome, aš toliau gyvenau su jais. Santykiai su patėviu nesiklostė nuo pat pradžių.
Jis buvo ūmus, rėkdavo ant manęs ir , būdavo, net užsimodavo. Po metų tokio gyvenimo mes su juo nustojome net sveikintis, gyvendami vienuose namuose.
Mama ir patėvis daug pykdavosi, rėkdavo vienas ant kito ir daužydavo rakandus. Tačiau kartą įvyko ypač aršus barnis. Jis prisigėrė ir bandė ją pasmaugti, tačiau aš su savo vaikinu tuo momentu atsidūriau šalia. Nusprendžiau apginti motiną, tačiau vos pati nepapuoliau po karšta patėvio ranka. Jis užsimojo ant manęs, mano vaikinas perėmė šį smūgį ir užvirė muštynės. Mes iškvietėme policiją, patėvį išvežė, taip jis dingo iš mano šeimos pusantrų metų.
Aš buvau laiminga. O mano motina atvirkščiai, parodė, kad visiškai nemoka gyventi be vyro. Siaubingai blaškėsi, bandė susigrąžinti mano tėvą, bet neišėjo ir po metų ji vėl grįžo pas patėvį, nors žinojo, koks jis žiaurus. Jis alkoholikas ir narkomanas, labai agresyvus ir neadekvatus ir žinoma, kad per metus jis nepasidarė geresnis. Tačiau motinos nuomonė buvo kita. Ji nusprendė pagimdyti vaiką nuo jo.
Tuo momentu aš išsikrausčiau, bet labai pergyvenau dėl sesės. Kol motina buvo nėščia, patėvis labai stengėsi atrodyti geras. Bet kai tik gimė sesuo, viskas grįžo į savo vietas.
Patėvis vėl ėmė siaubti butą agresijos priepuoliais, kelti ranką prieš motiną. Ji skambino mano tėvui, bandydama ieškoti pagalbos, rašė į policiją pareiškimus ant patėvio. O paskui pati juos atsiimdavo, taikėsi su juo ir toliau gyveno.
Neseniai, po eilinio barnio, ji vėl išvarė jį iš namų. Po kelių dienų jis grįžo girtas, akmenimis daužė langus, bandė išlaužti duris. Ji pakvietė mane į pagalbą, aš atvažiavau. Ji prašė manęs nukreipti jos dėmesį, kad neišlaužtų durų. Tik paskui aš supratau, kokią didžiulę grėsmę ji man sukėlė, galvodama tik apie save. Dar pakvietė ir mano tėvą į pagalbą, manipuliuodama tuo, kad patėvis gali man pakenkti.
Žodžiu, viskas vėl baigėsi patėvio areštu kelioms paroms, pareiškimais ir motinos priesaikomis, kad ji jam neatleis.
Man prasidėjo panikos ir baimės priepuoliai, atrodė, kad jis laukia manęs kur nors tarpuvartėje. O mano motinai tai matomai patinka, po mėnesio ji su juo susitaikė ir vėl paslapčia bendravo, kad giminaičiai nesmerktų. O kai jis vėl atėjo griauti jos namų po eilinio barnio, vėl norėjo įtraukti mano tėvą į gynybą.
Tačiau aš buvau prieš, atėmiau telefoną, kad ji negalėtų jam paskambinti. Galiausiai tarp mūsų įsiplieskė muštynės. Pirmosios mano gyvenime muštynės, po kurių mes abi buvome sukandžiotos, subraižytos ir su mėlynėmis. Ji buvo tokia pikta, kad puolė ir mano seserį, kuriai dabar 13 metų, tai mane taip įsiutino, kad, gindama ją, ėmiau smūgiuoti dviguba jėga. Tuo momentu motina buvo girta ir rėkė, kad tai aš kalta, kad jai nesiklosto su mano tėvu ir kad ji gailisi pagimdžiusi tokią dukterį kaip aš.
O aš tuo momentu viską supratau. Tiesiog suvokiau, kad tokio žmogaus mano gyvenime nereikia, su tokiomis nuostatomis galvoje ji visada turės problemų ir visi aplinkui bus kalti. Ir tegu tai būna motina, aš priėmiau sprendimą daugiau su ja nebendrauti ir niekaip nedalyvauti jos gyvenime.
Labai pergyvenu dėl to, visada norėjau didelės draugiškos šeimos, tačiau manau, kad pasielgiau teisingai. Norėčiau sužinoti nuomonę iš šalies.
