Durys prasivėrė, ir ilgo koridoriaus gale pamačiau Ją. Iškart supratau, kad galiu ją išgelbėti. Ji atėjo čia ieškoti meilės, ir aš galiu suteikti jos apsčiai.
Bet koridorius toks ilgas, o mano voljeras paskutinis. Gal Ji net nepasieks jo, gal išsirinks ne mane? Reikia kažko griebtis.
Atsistojau ant užpakalinių kojų, priekinėmis atsirėmiau į voljero užtvarą. Kukliai vizginau uodegą, nelabai smarkiai, kad Ji neišsigąstų.
Ji artėja. Štai sustojo, ėmė skaityti mano kortelę. Prieglaudos Saugotojas negarsiai tarė porą žodžių apie mane. Aš vyliausi, kad Ji neliūdės dėl mano praeities. Aš turiu tik ateitį, kurios nekantriai laukiu, kad galėčiau pakeisti kieno nors gyvenimą.
Mūsų akys susitiko ir Ji tyliai pakvietė mane. Pridėjo delną prie vielos tinklelio, aš švelniai bakstelėjau jį savo drėgna nosimi. Tuomet Ji meiliai pirštų galiukais paglostė man kaklą.
O taip, Jai labai reikia bendravimo. Jos skruostu nusirito ašara, ir aš pakėliau leteną, norėdamas paguosti ir užtikrinti, kad viskas bus gerai.
Pagaliau mano voljero durys atsivėrė ir mes apsikabinome. Lyžtelėjau Jos skruostą ir pažadėjau amžinai būti šalia. Jos veidą užliejo švytinti šypsena ir mes palikom prieglaudą.
Man taip pasisekė, kad Ji ėjo būtent šiuo koridoriumi. O kiek žmonių nėjo koridoriais…Tiek daug žmonių dar reikia išgelbėti, bet kiekvienas mūsų galime išgelbėti tik po vieną.
Aš laimingas. Aš jau išgelbėjau savo Žmogų…
