Pilietinio karo sugriautame Sirijos mieste Alepe gyvena vyriškis Mohamedas Ala Džalilis. Jis užsiima tuo, kad gelbsti katinus, o kartais ir šunis.
„Kačių žmogus“, kaip jį vadina vietiniai gyventojai, suteikė prieglaudą šimtams naminių augintinių. Rizikuodamas savo gyvybe, apšaudomas, Džalilis renka Alepo gatvėse pasimetusius katinus.
Kartą į savo prieglaudą Mohamedas paėmė nėščią kalę Amirą. Kad atskirtų ją nuo katinų, vyras pastatė jai atskirą voljerą. Deja, visi Amiros šuniukai gimė negyvi. Šuo puolė į depresiją. Kad nors truputį prablaškytų jos liūdesį, Džalilis padovanojo jai pliušinį meškiuką.
Nelaiminga motina dažnai glamonėjo žaisliuką. Kartą sielvartaujančią Amirą pamatė mažas kačiukas, vardu Džunioras. Mažylis buvo našlaitis. Turbūt todėl jis galėjo suprasti tą skausmą, kurį jautė Amira.
Truputį prisibijodamas didelio šuns, Džunioras įlindo į jos voljerą. Mažylis sukaupė drąsą ir pasitrynė į jos snukį. Kalė neišvijo kačiuko. Atvirkščiai, ji aplaižė Džuniorą. Taip prasidėjo jų tvirta draugystė.
Praėjo kiek laiko ir Amira pamiršo pliušinį meškiuką. Jis nebebuvo jai reikalingas. Dabar ji turėjo įsūnį, kuriuo ji ėmė rūpintis. Dabar jie viską darė kartu: miegojo, ėdė, žaidė.
Mama-kalė leidžia sūneliui-kačiukui užlipti jai ant nugaros. Atrodo, jie labai laimingi kartu. Labai norisi, kad šiai neįprastai šeimai viskas būtų gerai. Ir kad karas jų gimtajame mieste kuo greičiau baigtųsi.
.
.
