Prieš penkerius metus aš dirbau verslo klasės salone, kur buvo nuostabu ir brangu. Klasikinis manikiūras be lakavimo kainavo 700 rublių, atmosfera buvo persmelkta nišinių klienčių kvepalų ir puikios kavos, paruoštos asmeninių salono baristų „brangioms“ įstaigos viešnioms, aromatų.
Ir vieną iš retų Piteriui saulėtų dienų į saloną atėjo pagyvenusių sutuoktinių pora. Močiutė koketiškai laikėsi už senelio alkūnės, o senelis, galantiškai laikydamas tiesią nugarą, švelniai glostė močiutės delną ant savo alkūnės.
– Sveiki, aš norėčiau pasidaryti manikiūrą tiesiog dabar, – sučiulbo pagyvenusi moteris.
Pora buvo apsirengusi gana kukliai ir, kol aš skelbiau kainas, mano širdis spurdėjo ir virpėjo.
– Ačiū, mums tinka, – atsakė man pagyvenęs vyras ir rūpestingai ėmėsi padėti savo palydovei nusirengti viršutinius drabužius.
– Prašau užeiti į kabinetą, sėskite, prašom. Mano vardas Janina.
– O mano Zinaida, o vyras – Anatolijus.
Anatolijų mes įkurdinome prie registratūros.
– Jūs turbūt ruošiatės kažkokiam įvykiui?
– Ne, na ką jūs, mes kiekvieną mėnesį kažkur kartus susiruošiame, kad aš pasigražinčiau. Mano Anatolijus visada reikalauja to ir sako man: „Einam, mylimoji, tavęs lepinti. Tu juk moteris! Ir taip jau 50 metų. O man jau 71 metai.
Atsimenu, kai susipažinome, jis pažiūrėjo į mano nunešiotus batelius ir į kitą pasimatymą atnešė naujus. Aš net apsiverkiau. Sakau jam: „Ko gi tu, Anatolijau, taip išlaidauji, net papirosams nepasilikai pinigų?“, o jis man: „Zina, kokio velnio man reikalingi papirosai, jei mano būsima žmona be batų?“ Taip ir pasipiršo man. Ir nerūko va jau 50 metų.“
Išlydėdama Zinaidą ir Anatolijų aš lyg užburta žiūrėjau, kaip jis pataisė išsivėrusį raištelį jos bate, kaip nuoširdžiai žavėjosi jos gražiomis rankomis su tik ką atliktu manikiūru, kaip jautriai susupo ją į šalikėlį. Ji nesirgo, nebuvo silpna, ji buvo jo moteris. Jo vaikų ir anūkų mama ir močiutė, tačiau pirmiausia – Moteris.
– Tai jums, ir dar kartą ačiū,- Anatolijus pagarbiai ištiesė man „arbatą“.
Šį banknotą aš saugau jau 5 metus kaip prisiminimą apie tikrus žmones ir tikrus santykius.
– O maniškis man sako: „Ko tu vaikštai į tuos savo nagus, nusipirk tą pečių ir pati daryk. Krūvą pinigų sutaupysi , per metus mašinai sukaupsim.“ O aš jam atsakau: „Atsiknisk nuo mano nagų, tu šeštadieniais dar daugiau prageri!“, – skelbia man eilinė klientė.
O aš klausau ir galvoju: „Ne Zinaida, ne Anatolijus“.
Meilės jums.
Mylėkite save, mylėkite to vertus.
Bonusas
