„Negalima gyventi tuščiai“ – sako Kristina Stankova, 17-metė moksleivė. Šios paprastos tiesos suvokimas atėjo jai būnant 10-ies ir šiandien mergina gailisi tik to, kad taip vėlai! Iki 4 klasės ji, kaip ir dauguma jos amžiaus vaikų, valandų valandas po mokyklos sėdėdavo prie kompiuterinių žaidimų, o šiandien mano nenaudingai iššvaisčiusi laiką.
Už tai, kad tapo savanore, Kristina dėkinga savo gimnazijai. Iš pradžių mergaitė su draugais eidavo į ugdymo įstaigos organizuotas talkas, paskui prisijungė prie įvairių ekologinių akcijų. 2018 metais Kristina perskaitė apie vietos gyvūnų prieglaudą, organizavo draugus, jie surinko ir nuvežė prieglaudos augintiniams pašarų, paklotėlių.
Ten Kristina pamatė mažą šunelį garsiu Muchtaro vardu, jo kojytės buvo paralyžiuotos ir šuo judėjo vežimėliu, kurį jam nupirko savanoriai.
Mergaitė, grįžusi namo, sėdo prie kompiuterio studijuoti informacijos apie tokius įrengimus neįgaliems gyvūnams. Jie visi buvo pagaminti užsienyje ir kainavo beprotiškai daug.
Kristina susimąstė, kiek luošų gyvūnų tenka užmigdyti vien todėl, kad jų šeimininkai neturi pinigų panašių įrengimų, kurie palengvintų numylėtinių judėjimą, įsigijimui.
Ir tada atsirado sprendimas: kodėl nepabandžius sukurti savo vežimėlio konstrukcijos?
Idėją palaikė tėvas ir štai pirmasis bandomasis pavyzdys, pagamintas iš polipropileno vamzdžių su ratukais nuo seno vaikiško vežimėlio gatavas. Kristina pasiuvo minkštą pagrindą, kuris prilaikys gyvūno kūną. Bet kas gi toliau?
Mergina nusprendė viešinti savo idėją, sukūrusi Instagram puslapį. Kažkaip apie Kristinos išradimą sužinojo viena senutė, gyvenanti kaime ir turinti paralyžiuotą šunį. Jos susiskambino, vežimėlio išmatavimai tiko ir pirmasis merginos gaminys ne šiaip rado savo savininką, bet ir tarnauja jam iki šiol, praėjus beveik 3 metams.
Interneto dėka apie Kristiną ir jos išradimą sužinojo vis daugiau žmonių, jai skambino, prašė padėti. Ji tikslinosi išmatavimus ir po mokyklos stodavo prie darbastalio. Pinigų už savo gaminius moksleivė neima, kad užsidirbtų medžiagoms, ji vasarą įsidarbino. Per pirmuosius metus ji padarė 20 vežimėlių, o jau per sekančius… 220!
Žinoma, tiek vežimėlių Kristina negalėtų pagaminti vien dėl materialinių priežasčių, tačiau jai ėmė nešti vežimėlių ratus, vamzdžių nuopjovas, audinius. O paskui siuntiniai atskriejo ir iš tolimiausių kampelių.
Juose – medžiagos, širdingi laiškai ir net lauktuvės. Geri darbai suvienijo įvairaus amžiaus ir profesijų žmones.
Na ir žinoma, tėvai. Kristina turi labai gailestingas mamą ir močiutę, tai jos įskiepijo jai meilę ir atjautą gyvūnams. Mamos Olgos nereikėjo prašyti paimti namo išmestą šuniuką ar sužeistą paukštį, ji pati juos paimdavo, gelbėdavo, gydydavo… Taip ir išėjo, kad šiandien jų namuose gyvena 4 katės, 3 šunys ir dar pilna visokiausių smulkių gyvūnėlių.
Apie būsimą profesiją Kristina kalba taip: galbūt tapsiu veterinare arba vertėja. Jai labai gerai sekasi kalbos. O dar mergina domisi muzika, groja keliais instrumentais. Bet kokiu atveju, kur ji bestudijuotų po mokyklos, Kristina nesiruošia mesti savo darbo, dabar ji apmoko savo jaunesnę seserį Aleksą, kad toliau kartu padėtų nuskriaustiems gyvūnams gyventi pilnavertį aktyvų gyvenimą.
