Tada gydytojai lankydavo pacientus namuose – tai buvo normalu. Mama buvo chirurgė-oftalmologė. Ji gelbėjo senutės akis – regėjimo likučius. Ir per išeigines kartais užeidavo pas savo pacientę; na, ir mane pasiimdavo.
Ir dar pasiimdavo įvairių vaišių. Tada produktų buvo mažai; saldainiai, kotletai, dešros gabalėlis, sūris, sviestas, sausainiai – viskas paprastai, tada visi taip gyveno. Išskyrus senutę – ji buvo visiška vargšė.
Su mažulyte pensija – ji neturėjo darbo stažo. Visiškai trapi, lyg stiklinė; beveik permatoma akla senutė. Ji gyveno kartu su giminaičiais, tačiau maitinosi atskirai.
Vaikystėje aš nesupratau visų šių sudėtingų santykių. Tačiau puikiai suprasdavau, ką apie mus kalba.
Apie mane, apie mamą ir apie produktus, kuriuos mama išdėliodavo virtuvėje – ten kampe stovėjo mažytis senutės šaldytuvas.
Mama įdėdavo pieno butelį ir teta su chalatu garsiai šnabždėdama pranešdavo praplikusiam dėdulei:
„Pieno atitempė. Turbūt surūgo, todėl ir atnešė!“ Mama padėdavo vištą ir teta komentuodavo: „Vištą atnešė. Pašvinkusią. Patys nevalgė ir atnešė!“ O apie šokoladinius saldainius būdavo pranešama, kad visų gydytojų spintos lūžta nuo saldainių.
Šit jie supelijusius saldainius ir išdalija. Kyšininkai. Ir apie vaistus komentuodavo taip: tai vogti vaistai. Pavogė ir atnešė.
Arba nenaudingi, kurie nepadeda. Nereikalingi…
Ir mano gražuolė aštrialiežuvė mama nieko neatsakydavo į šį nuodingą šnabždesį. Ramiai tylėdavo. Ir prašydavo senutės sėstis arčiau šviesos, sulašindavo jai vaistus ir kalbėdavo tik su ja. Ir linksėdavo galva, išsakydavo rekomendacijas, patarimus… Lyg giminaičių nė nebūtų.
Ir dar kartais atnešdavo šventinto vandens – mano mama buvo tikinti. Ir giminaičiai piktai šnabždėjo, kad tokiam žmogui negalima būti tarybiniu gydytoju. Apie vandenį jie kažkodėl bijodavo blogai kalbėti…
Aš dar maža įsiminiau, kaip kiti nemėgsta svetimo gėrio. Kaip jis pykdo ir verčia keiktis. Kaip piktieji nori nuvertinti viską, ką mes duodame ir kuo mes dalijamės. O kai nepavyksta – nori nuvertinti mus.
Senutės buvo labai gaila, labai. O mamos aš labai ilgiuosi – jos jau du metai nebėra šiame pasaulyje.
Tačiau ji mane daug išmokė. Teisingai reaguoti į piktą šnabždesį – kartais niekaip nereaguoti.
Tiesiog dirbti savo darbą. O Dievas visiems atseikės, kaip tyliai sakydavo senutė. Visi ten būsime. Bet kol mes čia – geriau vaišinti sausainiais, nei plyšti iš pykčio ir keikti svetimą gerą…
