Aš turiu suaugusius sūnų ir dukterį, kuriuos mes su vyru išmokslinome, padėjome įsigyti būstą, dar ir anūkus prižiūrėjome. Dabar aš gyvenu viena, vyras mirė prieš 5 metus.
Mano pensija nedidelė, vos pakanka viskam, kas būtina, o kartais, kai nusiperku vaistų, tai tenka taupyti net maistui.
Vaikai puikiai žino, kokia mano pensija, bet nė karto nepasiūlė pagalbos. Kartą užsiminiau, kad jie perpus mokėtų komunalinius, juk butas liks jiems, man pasitraukus iš gyvenimo. Sūnus apsimetė, kad nesuprato užuominos, o dukra pasakė, kad vargiai apmoka savo butą.
Kaip tuo galima patikėti, jei jie kiekvienas su šeimynykščiais kasmet ilsisi užsienyje, ir ne Egipte, o brangiuose kurortuose.
Yra mašinos, kurios irgi reikalauja priežiūros ir išlaidų, tačiau jie visgi nenori važinėti į darbą visuomeniniu transportu, nekomfortiška. O tai juk būtų ženkli ekonomija.
Dukra mėgsta kiekvieną mėnesį atsinaujinti garderobą, lepina anūkę pinigais, kišenpinigių duoda daugiau, nei mano pensija.
Apie sūnų išvis tyliu, ten viską valdo marti, ir net jei jis norėtų padėti, ji neleistų. Kai kaimynė man sako, kad jos vaikai apmoka jai komunalinius, atveža produktų ir jau kelis metus iš eilės siunčia ją prie jūros, man darosi apmaudu, juk aš ne mažiau padėjau savo vaikams, nei ji.
Anksčiau aš iš jos skolindavausi pinigų, o dabar gėdijuosi, bijau, kad ji paklaus, kodėl vaikai nepadeda materialiai.
Aš prisimenu, kaip mums su sese tėvai padėdavo viskuo, kuo galėdavo, bet ir mes atsidėkodavome jiems, niekada nevažiuodavome tuščiomis rankomis, be produktų pirkdavome žiemai anglių bei malkų, o paskui ir dujas įvedėme jiems už savo pinigus.
Mums niekas nesakė, mes pačios žinojome, kad taip reikia, o aš matomai nesugebėjau teisingai išauklėti savo vaikų.
Aš būčiau nieko prieš persikelti pas dukterį metams ar dviem, o savo butą nuomoti, sutaupyčiau truputį pinigų, žiū gal ir nugyvenčiau paskutines dienas už juos, bet bijau jai pasakyti apie tai. Nors jų bute tilpčiau gyventi ir aš.
Nežinau, kaip kiti pensininkai gyvena iš savo pensijų, man neišeina, nors aš ir labai ekonomiška.
Kol vyras buvo gyvas, jis net išėjęs į pensiją tęsė darbą, bet vietoj to, kad truputį atsidėtume senatvei, mes viską atiduodavome vaikams. Tada jiems reikėjo labiau. Ir štai toks dėkingumas iš jų pusės.
