Sveiki.
Galbūt manęs neprisimenate. Bet aš prisimenu. Prisimenu jūsų kvapą, jūsų pirštų skonį, kai dar buvau mažytis ir graužiau viską, kas pakliūdavo po dantimis. Prisimenu, kaip juokėtės, kai nesukėlęs klusniai slydau ant plytelių grindų, kaip mane priglausdavote per audrą. Prisimenu, kaip stipriai jus mylėjau — nuo pirmos dienos.
O tada… kažkas pasikeitė. Aš pradėjau augti. Klydau. Kartais atsitikdavo balų, kartais sugriovyčiau šlepetes — bet aš gi nežinojau, kad taip negalima. Aš tiesiog norėjau dėmesio, jūsų palaikymo, jūsų balso. Maniau, tai laikina. Kad vėl paimsite kamuolį, ir mes nubėgsime į parką.
Bet vieną dieną mane įsodinote į automobilį. Aš džiaugiausi, žinoma. Žiūrėjau pro langą, vizginu uodegą. Maniau, kad važiuojame prie upės, kur anksčiau bėgiojome. Bet jūs sustojote prie nepažįstamo pastato, išlipote… ir nebegrįžote.
Aš laukiau. Iš pradžių sėdėjau, kaip buvau išmokytas — ramiai, tiesios nugaros. Paskui šaukiau. Rikojau. Bet automobilio durys neatsidarydavo, o po to jis tiesiog išvažiavo — be jūsų. Ir aš likau. Vienas.
Ilgaip nesupratau. Slėpiausi nuo žmonių. Nevalgiau. Kai mane surado, aš drebėjau iš baimės. Bet manyje vis dar gyveno gabalėlis vilties. Jis drebėjo kartu su manimi — mažytis, silpnas, bet gyvas.
Mane priėmė į prieglaudą. Ten buvo triukšminga, kvepėjo liūdesiu. Bet kažkas mane glostė. Kažkas pilo vandenį. Nieks nesimušė, nešaukė. Tai jau buvo kažkas naujo. Aš pradėjau šiek tiek pasitikėti.
Praėjo laikas. Aš išmokau vėl vizginti uodegą. Vėl džiaugtis žingsnių garsais. Ir vėl mylėti — taip, iš tikrųjų, giliai, be atsargo. Nes mes, šunys, nemokame kitaip.
Žinote, aš nepykstu. Aš nemoku pykti. Aš jums atleidau tą pačią dieną, kai supratau, kad nebegrįšite. Atleidau — nes taip stipriai jus myliu. Ir galbūt kažkur, jūs vis dar prisimenate mane. O jei ne — nieko tokio. Mano meilė vis tiek su jumis.
Dabar aš turiu kitą šeimą. Jie taip pat nėra tobuli. Kartais pamiršta apie vakarinį pasivaikščiojimą, kartais palieka mane vieną valandai ilgiau. Bet jie visada grįžta. O aš visada laukiu — ir atleidžiu.
Nes būti šunimi — reiškia mylėti ne už tai, ką tau duoda, o tiesiog todėl, kad tai tavo žmogus. Net jei jis kartą išėjo.
Su meile —
Tas pats šuniukas.
Kuris viską suprato. Ir viską atleido.
Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos.
Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą.
Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
