Prarasti žmogų taip lengva. Skambini, skambini – neatsako. Arba telefonas išjungtas. Abonentas išjungė telefoną arba yra už ryšio zonos ribų. Ir į internetą neina. Ir pradžioje nerimauji, o paskui – pyksti. O po to prasideda blogos mintys ir baimė.
Galbūt jis greit atsiras! Ir baimė išnyks iš širdies. Galbūt, teks jo ieškoti, bėgioti, klausinėti, skambinti pažįstamiems…
Ir tokia laimė, kad dingęs žmogus atsiranda, toks džiaugsmas, kad apkabinsi jį ir viską pasaulyje atleisi tuo momentu. Paskui, žinoma, bus tūžmingi aiškinimaisi, barnis, nuoskauda. Bausmė, jei tai vaikas. Bet tą neįtikėtiną laimę tuo momentu, kai jis atsiranda, reikia atsiminti.
Todėl kad laimė būti kartu – ji pasimiršta ir užgožiama kasdienybės bei buities. Vis mąstai apie pinigus, remontą, indų plovimą ir apie darbą. Dabar štai galvoji apie krizę ir apie virusą.
O apie laimę – negalvoji. Juo labiau, žmogus knarkia, miegoti trukdo. Arba lenda su patarimais ir skundžiasi sveikata. Arba pamokų neruošia, žaislus išmėto…Arba kartais išgeria ir mažai uždirba. Ir, kai pradingsta, prisimenam visus skaudžius žodžius, kuriuos mes sakėme. Ir bausmes. Arba kaip mes juo skundėmės svetimiems žmonėms…
Kad tik atsirastų! Ir dažniausiai atsiranda, laimei. Vyras, vaikas, pagyvenęs tėvas. Ir va šitą momentą ir reikia prisiminti visam gyvenimui.
Tai ir yra – laimė . Kai paklausia, kas yra laimė – mes žinome, ką atsakyti. Mes laimingieji. Tie, pas kuriuos sugrįžo ir atsirado. Bet taip būna ne visada. Ne visada.
Todėl reikia tvirčiau laikyti savus. Ir tvirčiau apkabinti. Ir mažiau pyktis bei bartis. Tegu knarkia ir lenda su patarimais. Arba išmėto žaislus ir neklauso.
Laimė – tai tiesiog būti kartu. Neprarasti artimojo – štai kas yra laimė…
