Viena moteris gavo beveik veltui brangų kačiuką. Tiesą sakant, nieko nuostabaus tame nebuvo. Kačiuko mama mirė gimdydama, jis gimė silpnutis, bet kažkaip išgyveno. Versli šeimininkė įkišo mirštantį kačiuką naiviai moteriškei. Tam dar net akytės neatsimerkė.
Moteris net nesuprato, kad ja pasinaudojo. Ji kaip mat prisirišo prie kačiuko ir ėmė jį maitinti švirkštu. Ir išmaitino gražuolį katiną, kuris labai prie jos prisirišo. Ypatingai stipriai. Nesitraukė nuo jos nė per žingsnį.
Po kokių trijų metų moteris susiruošė važiuoti prie jūros. Pirmą kartą gyvenime taip nutiko! Ji nuvežė katiną seseriai ir išvyko. Atsisveikino su seserim ir katinu, pažadėjo greitai grįžti ir išvyko prie jūros.
Ji skambino seseriai; tada dar buvo telefonai-automatai; mobiliuosius turėjo tik turtuoliai. O sesuo, po trijų dienų, pamikčiojusi, pasakė, kad katinas visai nustojo valgyti ir vandenį gerti. Guli ir nesikelia. Iškvietė veterinarą, bet jis nieko pavojingo nerado. O peršvietimui ir analizams tiesiog nėra pinigų. Gal dar jam pagerės?
O paskui katinas nustojo kvėpuoti; sesuo ir veidrodėlį prie snukučio pridėjo – nėra kvėpavimo. Katinas mirė. Reikia jį laidoti…
O šeimininkė tuo metu šturmavo kasas ir kažkaip nusipirko bilietą; pavyko išvažiuoti namo. Spjaut į jūrą, į saulę, į poilsį; tokia nelaimė įvyko… Tai sudėtinga kitiems paaiškinti, bet kas prisirišęs prie augintinio, tas supras širdimi…
Ji nuvažiavo, pačiupo katiną, kurio kažkodėl taip ir nepalaidojo, nors jis buvo, lyg miręs. Ir ėmė šaukti jam į ausį jo vardą. Iš visų jėgų rėkė. Ausytė sujudėjo! Katinas buvo dar gyvas!
Ir katinas išgyveno. Po truputį atsigavo. Iš pradžių vos vaikščiojo ir smarkiai svirdinėjo, bet nuo šeimininkės nesitraukė nė per žingsnį…
„Jis pagalvojo, kad jis nebereikalingas!“, – taip pasakojo moteris, – „Jis galvojo, kad aš jį palikau ir nebegrįšiu!“. Katinas pragyveno dar 22 metus. Jie retkarčiais su šeimininke išsiskirdavo – neilgam. Jis ilgėjosi, liūdėjo, nevalgė, bet daugiau taip nebuvo – kai jis vos nenumirė. Jis žinojo, kad yra mylimas ir jo nepaliko.
Jei nepaliko, jei myli – galima iškęsti išsiskyrimą. Tai sunku, bet įmanoma. Nes tu esi reikalingas ir tavęs atvažiuos pasiimti, būtinai. Greitai atvažiuos. Reikia tik palaukti…
Lygiai taip pat būna ir su žmonėmis. Tik pamestas žmogus eina į darželį arba į mokyklą. Arba į darbą. Jis gi ne katinas, jis turi reikalus, įsipareigojimus. Valgo ir geria pamestas žmogus. Per jėgą, bet valgo ir geria. Ir netgi kalbasi su kitais – jis juk ne katinas, jis moka kalbėti…
Bet jei prie jo lūpų pridėtum veidrodėlį, jis neapsitrauks migla. Neaprasos nuo kvėpavimo.
Kvėpavimo nėra.
Ana Kirjanova
Bonusas
