Kodėl mes netikėtai pabundame naktį, lyg kas būtų mus pastūmęs ir įsakęs pabusti? Tai nemalonu.
Tačiau vienas gydytojas papasakojo, kad sunkių budėjimų metu jis kartais užmigdavo tiesiog ant transportavimo neštuvų koridoriuje, kol viskas būdavo ramu. Tačiau jį kažkas žadindavo; lyg stipriai pastumdavo. Kelkis! Jis pašokdavo ir išties! Jis pabusdavo iki tol, kol jį pakviesdavo.
Taip buvo. Net jei neįtikėtinai pavargusio gydytojo miegas buvo kietas. Tai žino daugelis gydytojų.
Daugelis žmonių, kurių darbas susijęs su gelbėjimu. Taip pabunda ir esantys pavojuje; kare, pavyzdžiui.
Koks kietas bebūtų miegas, šis postūmis pažadina iškart. Ir išgelbsti kitus žmones. Taip nuo postūmio atsibunda motinos likus sekundei iki pravirks vaikas. Arba atsidurs pavojuje. Tai angelas mus pažadina.
Mūsų angelas sargas. Arba angelas sargas to, kuriam mes turime padėti.
Tokia mano nuomonė. Tačiau jei mus pastūmė angelas, o mes namie, pavojaus nėra ir išvis šalia nieko nėra, kam reikėtų mūsų pagalbos ir dėmesio? Niekas nevyksta. Kam šis nemalonus priverstinis prabudimas?
Be to, neduodantis jokios naudos? O šito žinoti mums neduota, naudingas jis ar ne. Jei mus pastūmėjo ir mes pabudome, vadinasi, taip reikia. Ir reikia pasimelsti už tuos, kuriuos mes mylime.
Mintimis pasakyti jiems apie savo meilę. Palinkėti sveikatos ir ramybės. Ir reikia padėkoti savo angelui už šį pažadinimą, už šį postūmį.
Galbūt tamsiosios jėgos ruošėsi užpulti miegančiuosius? Galbūt kažkas norėjo mums pikto ir rezgė bjaurius kerus tomis minutėmis, naudodamasis mūsų miegu? Galbūt naktinis vagis kažką sugalvojo? Ir pabudimas išgelbėjo mus?
Bet žmonės irzta ir pyksta. Ir paskui vėl užmiega, nesuprasdami, kad juos išgelbėjo nuo bėdos. Arba norėjo jų minčių ir maldų pagalbos jų pačių brangiam žmogui. Viskas gali būti būtent taip! Tačiau mes nesuprantam. Ir ne visada dėkingi…
