Klausausi Karaliaučiuje vargonų, verkiu ir rašau tau laišką

227
Patinka? Duok Like!

Pasirodo, tai taip skaudu, žemė slysta iš po kojų…

Labas, tėti!

Tai aš. Klausausi Karaliaučiuje vargonų, verkiu ir rašau tau laišką.

Aš taip ir negalėjau ištrinti tavo telefono numerio. Kartą aifone ieškojau kažkieno numerio ir
aptikau tavąjį.

Norėjau ištrinti ir negalėjau.

Man atrodė, tai padarius aš prarasiu tave dar kartą. Aš negaliu dar kartą, tėti. Aš panorau
surinkti numerį, bet išsigandau. Nežinau, ko daugiau, to, kad kažkas gali atsiliepti (tai, žinoma, nesąmonė, bet jeigu tavo numerį kažkam atidavė), tylos, arba moteriško balso, kuris ištars:

„Abonentas laikinai nepasiekiamas“. „Laikinai“, tai kaip ne visam laikui, bet aš juk žinau, kad visam, ir štai šitas „laikinai nepasiekiamas“.

Žodžiu, aš negalėjau, tėti.

Ir numerio neištryniau taip pat.

Aš kartais atsidarau jį ir tiesiog žiūriu.

Atrodo, jeigu kas nors nutiks ir dangus ims griūti, aš jį surinksiu ir tu sulaikysi dangų virš mano galvos.

Išėjo mano knyga, tėti. Aš neparodžiau tau nė vieno savo apsakymo.

Todėl, kad aš visiška kvaiša, tėti.

Man atrodė, na ko aš girsiuosi? Na, apsakymas, na, dar vienas, kad tik būtų apie ką pasakoti.

O paskui išėjo mano apsakymų rinkinys, nufilmavo filmą ir po metų išėjo antra knyga, jau ne rinkinys, tačiau tavęs jau nebebuvo.

Taip tu niekada ir nesužinojai, kad aš rašau.

Ir jau nesužinosi.

Aš kvaiša, tėti. Visiška kvaiša.

Jie tau būtų patikę, o aš nesuteikiau tau džiaugsmo džiaugtis dukterimi.

„Šaunuolė, mano dukra“,- tu visada taip sakydavai ir bučiuodavai mane į pakaušį. Mano sūnui žilo smilkiniai, o tu bučiuodavai mane į pakaušį.

Tu man sakydavai: „Atmink, išeitis yra visada. Jei tu jos nerandi, reiškia, tu paprasčiausiai jos nerandi“.

Aš tai atsimenu, tėti, ir visada randu išeitį.

Mano tinklapyje tavo žodžiai. Tiesiog iš mirties išeities nėra.

Kai tu numirei, tave išvežė, aš vaikštinėjau basa, užlipau ant žalio karoliuko.

Skauda.

Paskui mama pasakė, kad tai nuo tavo avižėlės, ir aš įsidėjau karoliuką į piniginę, kad visada turėčiau ryšį su tavimi, o jis pasimetė.

Lyg dar viena styga būtų nutrūkusi. Suskambo ir nutrūko, ir aš lyg kalta prieš tave, kad jis
pasimetė.

Mamai buvo insultas. Man dabar visą laiką baisu, tėti. Aš vieną kartą atsidarysiu telefoną ir ten bus du jūsų numeriai, o man nebus kur skambinti. Ir jūs ten būsite dviese.

O aš?

Labas, tėti! Tai aš…

Parašykite savo laišką.

Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos. Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą. Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
Patinka? Duok Like!

Warning: A non-numeric value encountered in /var/www/sketislt/data/www/sketis.lt/wp-content/themes/Newspaper/includes/wp_booster/td_block.php on line 353