Kiškis

584
Patinka? Duok Like!

Į šį susitikimą aš nelabai norėjau eiti. Bet įkalbėjo: „Tau jis patiks, įdomus vaikinas!“ Igoris, jaunas verslininkas, pradėjo nuo nulio, pats. Pasiskolino pinigų, atidarė pigią kirpyklą, reikalai įsisuko, paskui dar vieną, dar vieną. Žodžiu, šaunuolis.

Man nusimatė interviu su juo. Aprašyti sėkmės istoriją, kaip tai vadinama žurnaluose. Aš atvažiavau į ofisą, kur vien tik linksmas jaunimas, ant sienų kvaili plakatai. Savo kabineto Igoris neturėjo. Jis sėdėjo ant didelės odinės sofos, kojos ant žurnalinio staliuko, suplėšytais marškinėliais, visas tatuiruotas. „Velnias, na ir personažas!“ – niūriai pagalvojau aš. Igoris pasakė: „Oi, sory, tuoj aš čia biški per whatsapą atrašysiu ir pradėsim“.

Aš atsisėdau. Ir čia sofos kampe pastebėjau mažą žaislinį kiškį su juokingomis kelnytėmis. Jis buvo labai panašus į mano mylimą kiškį. Kurį man padovanojo močiutė, kai man buvo metukai. Ir kol Igoris kažką maigė telefone, aš pasinėriau mintimis į vaikystę. Tas kiškis buvo mano mylimiausias žaislas. Aš su juo miegojau, aš su juo žaidžiau, aš su juo kalbėjausi, atskleisdavau jam savo mažas paslaptis ir svajones. Iki kokių septynerių tas kiškis buvo mano geriausias draugas. Jam iškrito akis – mes su mama radome sagutę ir prisiuvome naują. Jam suplyšo kelnės – mes padarėme jam naujas. Aš augau, tačiau su kiškiu nesiskyriau. Jis visada buvo kažkur šalia. Nors aš jau ir nebesikalbėjau su juo…

O paskui prasidėjo šeimyninis gyvenimas. Kartą žmona surengė generalinį tvarkymąsi, kai manęs nebuvo. Aš grįžau – kiškio nėra. Žinoma, aš siaubingai bariausi, nors žmona tikino, kad kiškio neišmetė, paprasčiausiai atidavė. „Na kam jis tau, a? – klausinėjo ji. – Na juk tu jau didelis berniukas , Lioša! Pasakoti jai, kaip aš bendravau su kiškiu ir kaip jis man padėjo gyventi, aš nepradėjau. Vargu ar ji būtų supratusi. Nuspręstų, kad vyras nesveikuoja. Kiškio baisiai gailėjau, dažnai jį prisimindavau. Visos vaikystės žaislų negalima išmesti niekada, jiems mums kažkas panašaus į angelus sargus…

Igoris galiausiai atsisuko į mane: „Na aš pasiruošęs!“Mes kalbėjomės ilgai. Igoris man iš tiesų patiko. Kai jau ruošiausi išeiti, aš paklausiau: „O štai šis kiškis – kieno jis?“ Igoris nusišypsojo: „Mano. Aš be jo niekur. Jis kaip talismanas. Žinote, jei sąžiningai, aš manau, kad jis man visame kame padėjo. Taip, šis nudriskęs kiškis. Tik negalvokite, kad aš beprotis. Aš juk augau vaikų namuose. Aš neturėjau nieko, išskyrus šį kiškį. Aš pasakojau jam, kaip aš užaugsiu, kaip visko pasieksiu, kaip mes su juo apsigyvensime savo dideliame name…Na juk taip ir išėjo!“ Igoris patylėjo: „Tik interviu apie kiškį nereikia. Nesupras.“ „Tikrai nesupras“ – atsakiau aš.

Vakare aš paklausiau žmonos: „Prisipažink, kur tu tada dėjai mano žaislinį kiškį?“ Žmona greitai atsakė: „Nagi ir negali tu jo pamiršti, nors jau penkiolika metų praėjo! Aš surinkau žaislus ir nunešiau į vaikų namus, tada jie buvo netoli mūsų. Ir kiškį tuoj pat nusičiupo kažkoks berniūkštis, kokių trejų“. Ir aš nusijuokiau. Aš staiga pamačiau visą gyvenimą, visą mano kiškio su skirtingomis akytėmis istoriją. Jis tuomet paliko mane, bet tapo angelu sargu visai kitam berniukui. Jam šis kiškis buvo daug reikalingesnis. 

Seni mūsų žaislai iš tiesų gali daryti stebuklus. Bent jau man norisi taip galvoti.

Beliakovas

Bonusas

Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos. Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą. Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
Patinka? Duok Like!

Warning: A non-numeric value encountered in /var/www/sketislt/data/www/sketis.lt/wp-content/themes/Newspaper/includes/wp_booster/td_block.php on line 353