Mozė Mendelsonas, įžymaus vokiečių kompozitoriaus senelis, buvo toli gražu ne gražuolis. Negana to, kad jis buvo mažo ūgio, jis dar turėjo ir groteskišką kuprą. Kartą jis atvyko į svečius pas vieną Hamburgo pirklį, turėjusį žavingą dukterį vardu Frumtje. Mozė beviltiškai įsimylėjo merginą, bet jo išvaizda kėlė Frumtjė pasišlykštėjimą. Kai atėjo laikas išvykti, Mozė įsidrąsino ir užlipo laiptais į jos kambarį, kad dar kartą galėtų pasikalbėti su mylimąja. Ji buvo nuostabi, lyg angelas, bet užsispyrusiai nenorėjo į jį žiūrėti, o tai teikė jam skausmą. Po keleto nesėkmingų bandymų užmegzti pokalbį, Mozė paklausė:
– Sakykite, ar jūs tikite, kad sutuoktuvės vyksta danguje?
– Taip, atsakė ji, kaip ir anksčiau žiūrėdama į grindis. – O jūs?
– Aš taip pat tikiu, – atsakė jis. – žinote, kiekvieną kartą, kai pasaulį išvysta berniukas, Viešpats danguje jam paskelbia, kokią merginą jam vėliau reiks vesti. Kai aš gimiau, man irgi parodė mano būsimąją nuotaką, bet Viešpats pridūrė: „Tavo žmona bus kuprota“. Ir čia aš surikau“ „O ne, Viešpatie, moteris su kupra – tai tokia tragedija! Meldžiu tavęs, Viešpatie, atiduok man tą kuprą, o ji tebūnie gražuolė!“
Čia Frumtje pirmą kartą pakėlė į jį akis ir kažkur jos sielos gelmėse sukrutėjo blausus prisiminimas. Ji ištiesė Mendelsonui ranką, o vėliau tapo jo mylinčia ir atsidavusia žmona.
Dž. Kenfildas, M.V.Hansenas „Vištienos buljonas sielai“
Bonusas
