Išmintinga istorija apie tai, kaip nustoti įsižeisti.
Mokinys paklausė mokytojo:
– Tu toks išmintingas. Tu visada geros nuotaikos, niekada nepyksti. Padėk ir man būti tokiu.
– Jei tu ant ko nors supyksi ir nuslėpsi pyktį, – pasakė mokytojas, – tai paimk šią bulvę. Iš vienos jos pusės parašyk savo vardą, o iš kitos – žmogaus, su kuriuo įvyko konfliktas ir dėk šią bulvę į maišą.
– Ir tai viskas? – nesupratęs paklausė mokinys.
– Ne, – atsakė mokytojas. Tu turi visada nešiotis šį maišelį su savimi. Ir kiekvieną kartą, kai ant ko nors supyksti, dėti į jį bulvę.
Mokinys sutiko.
Praėjo kiek laiko. Mokinio maišas pasipildė dar keliomis bulvėmis ir pasidarė pakankamai sunkus. Labai nepatogu buvo visuomet nešiotis jį su savimi. Be to, tos bulvės, kurias jis įdėjo pačioje pradžioje, ėmė gesti. Jos pasidengė bjauriomis slidžiomis apnašomis, kai kurios sudygo, kai kurios pražydo ir ėmė skleisti aštrų nemalonų kvapą.
Mokinys atėjo pas mokytoją ir tarė:
– Neįmanoma to nešiotis su savimi. Pirma, maišas pernelyg sunkus, antra – bulvės sugedo.
Pasiūlyk kažką kito. Bet mokytojas atsakė:
– Lygiai tas pats vyksta ir tavo sieloje. Kai tu ant ko nors pyksti, įsižeidi, tavo sieloje atsiranda sunkus akmuo. Tiesiog tu ne iškart tai pastebi. Paskui akmenų atsiranda vis daugiau. Poelgiai virsta įpročiais, įpročiai – charakteriu, iš kurio atsiranda bjauriai dvokiančios ydos.
Ir apie šią naštą labai lengva pamiršti, juk ji pernelyg sunki, kad pastoviai nešiotumeis su savimi. Aš suteikiau tau galimybę stebėti procesą iš šono. Kaskart, kai tu nuspręsi įsižeisti arba, priešingai, ką nors įžeisti, pagalvok, ar tau reikia to akmens.
