Kartą stovėjau eilėje vaistinėje, prieš mane vos du žmonės: ne pagal sezoną apsirengusi močiutė ir jauna mamytė, linkstanti nuo vaiko svorio ant rankų.
Močiutė prieina prie langelio,tiesia receptą ir sako: „Dukrele, man tik tuos viršutinius vaistus, o tai bijau, pinigėlių neužteksiu“.
Vaistininkė randa vaistą ir sako kainą. Pagyvenusi moteris nebeklausančiais pirštais rausiasi apsitrynusioje piniginėje, ištraukia paskutines monetas ir čia pasirodo, kad jai trūksta kelių eurų, kad gautų vaistus.
Vaistininkė nuleidžia akis, prašo močiutės pasitraukti ir imasi aptarnauti jauną mamytę. Vargšė moteris su ašaromis akyse bando sudėti savo monetas atgal į piniginę.
Tuo momentu nebegalėjau apie nieką galvoti, išskyrus tai, kad turiu padėti šiam žmogui.
Priėjau ir pasiūliau savom pagalbą. Iš pradžių močiutė nepatikėjo. Ji žiūrėjo į mane lyg į ateivę iš kitos planetos. Jos akys vis mirksėjo, o ašara, dar nepasiekusi smakro, staiga sustojo ant skruosto.
Ji smarkiai įsikibo mano rankos, aš tada dar pagalvojau, kad turbūt taip griebiamasi paskutinės vilties. Mes priėjome prie langelio, močiutė vėl ištiesė receptą.
Tik dabar jau aš pasakiau: „Viską pagal sąrašą, prašau“. Čia vėl pajutau žvilgsnį kaip į ateivę, tik jau iš vaistininkės pusės. Pabaigoje padaviau man reikalingų vaistų, kurių atėjau į vaistinę, sąrašą.
Kai mes su močiute išėjome iš vaistinės, ji tik viena ir tetvirtino: „Apsaugok dieve tave, dukrele“.
Įkišau į jos kumštelį 10 eurų, tačiau ji atsisakė ir bandė nueiti. Vargais negalais pavyko įtikinti senutę, kad tai duodama iš visos širdies.
Kai žvilgsniu lydėjau jos smulkią kretančią figūrą, man kažkodėl pasidarė labai gėda. Lyg aš asmeniškai būčiau kalta, kad mūsų senukai negali
nusipirkti elementarių vaistų.
Nuo tada ypač jautriai žvelgiu į senukus parduotuvėse, vaistinėse arba prašančius išmaldos. Man gėda, kad mūsų šalyje senukai neturi orios senatvės.
