Du metai gyvenimo gatvėje buvo tikras išbandymas rudam katinui su baltomis dėmelėmis, kurį vadino Mikiu. Kaip ir daugumai benamių kačių, kiekviena diena jam buvo kova dėl išlikimo.
Tačiau likimas Mikiui nusišypsojo ir jis atsidūrė prieglaudoje.
Prieglaudos savanoriai papasakojo, kad iš pradžių katinas buvo labai drovus ir baikštus, vengė kontakto su žmonėmis ir slėpėsi nuošaliose vietose.
Tačiau susitikimas su naująja šeimininke pakeitė jį.
Prieglaudos šeimininkė Kristen nusprendė pasiimti Mikį į savo namus. Nuo tada jis tapo ne tik bendru numylėtiniu, švelniu ir geru, bet ir rūpestingu „tėčiu“.
Kristen namuose dažnai atsidurdavo maži kačiukai- rastinukai ir Mikis ėmė rūpintis kiekvienu jų, stebėdamas jų žaidimus ir dovanodamas savo meilę bei švelnumą.
Kristen pasakoja, kad visi svečiai, ateinantys į jų namus, susižavėję stebi, kaip Mikis rūpinasi savo „įvaikiais“. Ji pati pabrėžia, kad be Mikio pagalbos jai būtų nelengva susitvarkyti su tokia gausybe kačiukų, juk kiekvienam jų reikia dėmesio, meilės ir rūpesčio.
