Štai bėgi taip ratu – namai, darbas, vaikai, parduotuvė. Ant komodos dulkės, o kampe voratinklis. Ratą nuleido. Mokykloje susirinkimas, tik laiko nėra…
O kai akys iš chroniško nuovargio užsimerkia, tavo vaikas pakiša tau dienyną, o ten vaikišku kreivu braižu suraityta: „darbeliai iš kaštonų ir gilių – rytoj!“ Ir nieko, kad aplink dešimties kilometrų spinduliu nė vieno kaštono ar gilės, bet…Randi, darai, fantazuoji. Iki trijų nakties fantazuoji! Juk bendri darbeliai- vienija. Ir nieko, kad vaikas seniai miega, o ataskaita dega…
Štai taip bėgi, lyg ir nieko baisaus, nesiskundi. Netgi džiaugiesi, gyvenimas verda, įdomu, bet tuo momentu, kai išdavikas, polietilenas, per siūles plyšo ir visas turinys ant asfalto iškrito, supranti – paskutinis lašas, reikia pailsėti.
Sustoji ir išjungi gyvenimo variklį. Užsirakini duris, išjungi telefoną, internetą. Net baugu kažkaip, neįprasta. O paskui atsipalaiduoji, iškvepi. Užsivelki minkštą pižamą, kojines šiltas, nusivalai kosmetiką ir supranti…štai ji – laimė.
Neskubėdama įsipili aromatingos arbatos ir skanauji, neskubėdama, nebėgdama, o mažais gurkšneliais, įkvėpdama aromatą.
Muzika liejasi, ne ta, kuri atsitiktinai užgrojo, o mylima. Akys užsimerkia nuo pasitenkinimo. Ir nė lašo kaltės jausmo. Gera…
Ištrauki iš lentynos mėgstamą knygą, perskaitinėji. Šypsaisi, verki, žaviesi. Stebiesi, kaip žmonės sugeba iš paprastų raidžių sukurti puikią melodiją. Kuri sieloje aidu nuskamba, sušildo.
Iki senas fotografijas, žiūrinėji. Per kūną teka ramybė. O tada prieini prie fortepijono. Kaip seniai jūs nebendravote. Stovi liūdnas, dulkėmis uždengtas. Vis nėra kada. Lėtai pakeli dangtį, perbrauki klavišus ir atsiliepia jis garsais į tavo prisilietimus, švelniai, džiaugsmingai. Girdisi – pasiilgo žmogaus , kaip ir tu jo baltų-juodų klavišų. Ir taip šilta viduje, ramu.
Ir nesvarbu, kad darbe skubėjimas, o sūnui ryt kontrolinis, ir rato taip ir nepakeitei. Supranti, kad visa tai niekur nedings. O tau reikia pailsėti, pauzę padaryti. Ir tegu visas pasaulis palaukia…
©Vasilisa Savickaja
Bonusas
