Kaip paprastai būna, eilinis darbo dienos rytas buvo nerimastingas. Suaugusieji skubėjo į darbą, vaikai bėgo į mokyklą, mamos vedė mažylius į darželį. Ir visi jie taip taip skubėjo, kad neatsirado nė vieno, kuris atkreiptų dėmesį į dar visiškai bejėgį jauniklį, tegu tai ne žmogus, o kačiukas.
O mažas išsigandęs kamuolėlis sekė tai vienas kojas, tai kitas, tikėdamasis, kad jį pastebės.
Tačiau jam nepakako jėgų pasivyti žmones, o ir jiems jis nerūpėjo, o gal paprasčiausiai apsimetė, kad nepastebi.
Štai taip ir praėjo kačiuko rytas bandant tarp žmonių surasti tikrą Žmogų.
Dar vakar mažylis buvo šilumoje, sotus, po šiltu pūkuotu savo mamos šonu, o jau šįryt jį nunešė kuo toliau nuo namų manydami, kad jį kas nors pasiims. Tiesiog stebina šio žmogaus logika: žiauriai pasielgti su mažyčiu kačiuku tikintis, kad kažkas kitas parodys gerumą.
Apie pietus prie laiptinės jau stovėjo dubenėlis, kuriame buvo įpilta pieno. O dar vėliau žmonės, ryte skubėję savo reikalais, taip pat skubėdami lėkė namo ir vėl nepastebėjo pūkuotuko.
Taip praėjo kelios dienos. Mažylis lyg pagal grafiką kaskart eidavo į susitikimą su žmonėmis nenustodamas tikėti, kad kas nors jį pastebės ir vis taip pat kaskart žiūrėdavo jiems įkandin, kai jie įeidavo į laiptinę ir durys paskui juos užsiverdavo. Ir jau ėmė atrodyti, kad nebėra ko tikėtis.
Tačiau stebuklas vis tiek įvyko! Tarp šių skubančių žmonių visgi buvo Žmogus, kuris pastebėjo kačiuką, paėmė jį ant rankų ir nusinešė namo. Blaškymosi gatvėje metu mažylis spėjo išsipurvinti ir atrodė apgailėtinai, jau nebebuvo ankstesnis pūkuotukas.
Tačiau gerajai moteriai nebuvo svarbi mažylio išvaizda. Ji paskambino savanoriams, kad šie padėtų vargšeliui. Pasirodė, kad tai labai miela mergina.
Deja, gyvenimas gatvėje, nors ir neilgas, visgi sukėlė stiprų virškinimo sutrikimą. Veterinaras skyrė mažyliui gydymą.
Po to, kai kačiukas pasitaisė, jam surengė fotosesiją, kad greičiau surastų šeimininkus.
Mažyliui patiko pozuoti prieš kamerą, kas labai džiugino fotografą ir savanorius. Ir kai jau liko vos žingsnis iki šeimininkų paieškos, mažylis susirgo dedervine. O tai reiškė, kad priešaky jo laukia ilgas gydymas ir po to naujo kailio atsistatymas.
Dar mėnesį kačiukas prabuvo laikinoje globoje, kur laukė vakcinavimo ir sterilizavimo.
Ir štai dar viena fotosesija, kur jis pasirodė prieš fotografą kaip tikras gražuolis nuostabiomis arbatos ir medaus spalvos akimis.
Žinoma, iškart atsirado norinčių pasiimti tokį žavuolį, taigi, netrukus jis išvyko į naujus namus.
Nuo to laiko praėjo keli mėnesiai. Šeimininkai pavadino kačiuką Marsu. Jį dievina visa šeima.
Marsas auga meilėje ir rūpestyje, gražėdamas diena iš dienos.
