Jis su viltimi žvelgė jiems pavymui. Tėvai ėjo į lėktuvą – jiems reikėjo skristi

9600
Patinka? Duok Like!

— Renkis, Tioma, greičiau!

Moteris skubino berniuką. Vyras taip pat kuitėsi šalia:  bandė padėti apsiauti batus. Berniukas žiūrėjo į ją liūdnomis akimis, pilnomis nusivylimo ir ilgesio. Jo žydros akys sekė moters akis, kurios bijojo sutikti berniuko žvilgsnį.

— Lena, kada manęs atvažiuosite? – Tioma su viltimi žiūrėjo į ją.

— greitai, berniuk mano… po trijų dienų! Nespėsi ir apsiprasti, o mes jau atvažiuosim tavęs…

Ji atidavė lagaminą su jo daiktais auklėtojai, kuri visą tą laiką juos stebėjo. Vaiką ruošėsi atiduoti į vaikų namus. Kažkada seniai jie jį pasiėmė iš ten ir auklėjo. Berniukas buvo nuostabiausia, kas galėjo būti jų gyvenime. Tačiau štai dabar jiems reikia kažkur išskristi. Jie nusprendė vaiką grąžinti į vaikų namus. Neišdrįso jam pasakyti, kad jie jo nesugrįš, tiesiog paliko jam viltį.

Tioma apkabino mamą:

— Aš tave myliu…

Ji atsargiai apkabino jį, tada smarkiau, tada dar smarkiau:

— Ir aš tave!

Tioma įėjo į bendrą kambarį. Visi vaikai atsisuko pasižiūrėti į „sūnų palaidūną“, o tas atsisėdo prie laisvo stalelio, kaip niekur nieko ir ėmė valgyti košę. Prie jo priėjo auklėtoja:

— Na kaip tu?

— Gerai, — pilna burna atsakė berniukas. – Pažadėjo grįžti po 3 dienų.

— Taip, taip!

Ji išėjo pas tėvus ir pasikalbėjo su jais. Jai nepatiko, kad berniuką taip paprastai grąžina. Ji piktinosi, kad jie pasėjo jame vilties grūdą, pasakę, kad grįš po 3 dienų. Juk visi puikiai žinojo, kad jie daugiau nebegrįš jo pasiimti. Berniukas turėjo išmokti gyventi be jų. Jei viską iškart supras, bus geriau.

Jie išėjo. Jiems lėktuvas!

Tioma lėtai nuėjo į kambarį, nusirengė ir atsigulė miegoti. Dvi valandas jis malėsi lovoje – miegoti negalėjo. Ryte visi vaikai triukšmingai sukilo iš savo lovų ir nudūmė praustis. Tioma lėtai atsikėlė ir nuėjo į bendrą kambarį, kur jį pasikvietė auklėtoja.

Kai tik jis atidarė duris, pamatė priešais savo tėvus: jie sugrįžo jo pasiimti:

— bet juk dar nepraėjo 3 dienos, – pasakė berniukas.

— Žinau, mielasis. Mes negalėjome be tavęs išskristi. Dabar tik su tavim! – apkabino jį tėvai.

Auklėtoja tyliai verkė, nusisukusi į spintos pusę, ir greitai rinko berniuko daiktus.

Patinka? Duok Like!