Istorija iš vaikystės – ji svarbiausia. Tik pagal ją galima suprasti žmogų; nesvarbu, koks jis dabar, kas su juo vyksta – istorija viską paaiškins apie žmogų. Koks jis.
Giminaičiai vienoje šeimoje nusipirko mašiną. „Zaporožietį“. Tai buvo kietai – turėti mašiną. Ir šie dėdė su teta nuvyko mašina į kiną. Jie nusipirko mašiną ir nuvažiavo į kiną – kad padidintų malonumą. Ir šešerių berniukas irgi pasiprašė į kiną. O dėdė jam pasakė, kad mašina maža. Berniukas netilps į ją. Ir bilietai tik du. Nieko nepavyks.
Ir berniukas besišypsodamas pasakė, kad tai nieko. Visa tai niekai. Tiesiog mašina labai labai gera, labai raudona, ratai tokie, žibintai! Ir filmas apie indėnus. Jis vieną kartą jau matė šitą filmą. Ir, jei dėdė ne prieš, ir teta, jis bėgs paskui mašiną iki kinoteatro. Tai skaitysis, kad jis beveik pasivažinėjo, juk taip? Ir beveik nuėjo į kiną!
Berniukas greitai apsiavė čežutes ir bėgo paskui mašiną. Kinoteatras buvo netoli, berniukas bėgo greitai greitai, nutrynė visus čežučių padus. Ir buvo labai laimingas. Tai buvo nuostabi diena jo gyvenime. Galima sakyti, pasivažinėjo ir į kiną nuėjo. Juk galima taip pasakyti? Galima.
Aš pasiklausiau, ištekėjau už to berniuko, o dėdės nė karto nepakviečiau į svečius. Jis juk gali po langais pastovėti – tai beveik tas pats, kaip nueiti į svečius. Argi ne? Ir nė karto nepasigailėjau nei dėl vieno, nei dėl kito. Nors visko buvo, kai ir kiekvienoje šeimoje.
O vienai mergaitei pasiuvo baltą nėriniuotą prijuostę. Išskirtinai gražią. Buvo šventė – pirmos klasės pabaigimas. Ir ši mergaitė išėjo į šventę su šia prabangia prijuoste. Su baltomis pėdkelnėmis ir baltais bateliais. Viena išėjo. Tuomet tai buvo normalu. Ir pamatė, kaip Isetėje, purvinoje mūsų upėje, skęsta kačiukas. Jis įklimpo dumble. Ji įbrido jo traukti. Ir ištraukė. Nors nuo jos tekėjo purvo, riebaus ir tiršto, srovės. Iš prijuostės, pėdkelnių ir batelių nieko neliko.
Ir taip ji atėjo į mokyklą – ją išvarė ir apibarė, žinoma. Ir namuose barė. Tada mažai buvo gerų drabužių. Bet kačiuką leido pasilikti. Po daugelio metų ši mergaitė-tetulė papasakojo man šią istoriją besijuokdama. Ir aš ėmiau su ja draugauti, ir nė karto nepasigailėjau.
Todėl kad tai, ką žmogus pasakoja apie vaikystę – tai ir yra tiesa. Tai ir yra – jo siela. Ir vienas rašytojas pasakė: viskas, kas susiję su vaikyste, negali būti melas. Tikroji siela – vaikystėje. O paskui mes užsidarome, įsisaviname bendras taisykles, įgauname trūkumų, pasidarome protingesni – ar maža permainų įvyksta. Tačiau siela nesikeičia.
Ir mūsų vaikiškose fotografijose daugiau tiesos, nei geriausiose suaugusių. Todėl kartais mes taip ilgesingai ir meiliai žiūrime į jas…
Ana Kirjanova
Bonusas
