Kartą Mokytojas pasiūlė mokiniui pasivaikščioti po mišką. Kurį laiką jie tylėjo, paskui
Mokytojas paklausė:
– Ar tu jauti oro skonį?
Mokinys kurį laiką uostinėjo gaivų miško orą, o paskui ėmė vardinti kvapus, kuriuos jis
užuodė.
– Tavo uoslė gerai išsivysčiusi,- nusišypsojo Mokytojas. – Tačiau aš tavęs klausiau ne
apie tai. O kaip skonis?
Mokinys iškišo liežuvį, pamataravo juo į visas puses, tačiau, nieko nejausdamas, sutrikęs
žiūrėjo į Mokytoją. Mokytojas, netardamas nė žodžio, viena ranka stipriai prispaudė mokinį
prie savęs, o kita užspaudė jam burną, kad jis negalėjo kvėpuoti. Iš pradžių mokinys
nesipriešino, tačiau po kelių sekundžių ėmė muistytis – suveikė savisaugos instinktas.
Mokytojas jį paleido. Mokinys kurį laiką negalėjo atsikvėpti, jam atrodė, kad su kiekvienu
įkvėpimu jis įkvepia patį gyvenimą.
– O ką pasakysi dabar? Koks oro skonis? – paklausė Mokytojas.
– Gyvenimo skonis,- atsikvėpęs pasakė mokinys.
– Teisingai, – nusijuokė Mokytojas. – Ir pasistenk šį skonį jausti visada. Tavo gyvenimas taps žymiai ryškesnis ir turtingesnis. Gyvenimo skonis tame, ką tu valgai, tame, ką tu
geri ir dar daug kame, kas mus atspindi. Nevalgyk maisto, kuriame nepajausi šio
skonio. Laikykis toliau nuo to, kuris dvasiškai miręs. Gerk iš Gyvenimo Taurės, stenkis
jausti malonumą kiekviename gurkšnyje, kiekviename kąsnyje, kiekviename
įkvėpime.
