Gili pasakėčia „Apie motiną“

269
Patinka? Duok Like!

Tyliai šiurendamas sparnais, angelas nusileido saulės šviesa užlietoje pievelėje: visai neseniai tapusi motina moteris žaidė su savo dvynukais, atrodė, kad skardų jų juoką girdi visas pasaulis. Nenustodama šypsotis, ji pažvelgė į dangiškąjį svečią:

– Motinystė – tai toks nuostabus laikas! Aš esu tokia džiugi ir laiminga! Bet… kiek ilgai truks šitas džiaugsmas?

– Laimė lydės tave visą ilgą ir kartais nelengvą motinos kelią. Po metų jie eis šalia tavęs. Tu nueisi šį kelią iki pabaigos ir suprasi, kad kelio pabaiga geresnė už pradžią.

Paskutinių angelo žodžių jauna mama negirdėjo: ji jau bėgo su besijuokiančiais vaikais per dobilų ir ramunių lauką. Ji nė manyti nenumanė, kad kada nors bus geriau, nei dabar.
Čiulbantys paukščiai lydėjo juos, o drugeliai šoko savo šokį.

Angelas nusišypsojo: linksmai kvatodami, visi trys taškėsi tyrame upelyje, o vėjas nešė pasauliui linksmą moters šauksmą: „Nėra gražesnių akimirkų už šias!“

Negirdimai naktis nusileido į žemę, dingo kelio apybraižos, pasidarė šalta ir vėjas virto uraganu, linko medžiai ir ežero vanduo pasišiaušė bangomis. Vaikai sudrebėjo nuo šalčio ir baimės… Apkabinusi mažylius, motina sušnibždėjo jiems tyliai ir ryžtingai:

– Nieko nebijokite! Aš visada šalia! Greitai viskas praeis ir bus šviesi diena!

O vaikai ir nebijojo: prisispaudę prie motinos, jie užmigo ir šypsojosi saulutei, kuri lauks jų ryte.

Sekantį rytą lyg pasakų milžinas motinos ir vaikų kelyje išdygo kalnas. Jo viršūnė slėpėsi debesyse ir ereliai sklandė aplink apsnigtą viršukalnę. Apkabinusi vaikus per pečius, motina stojo į kalnų kelią link viršūnės. Kelio viduryje jie sustojo pailsėti:

– Pakentėkite! Liko nebedaug, mes pakilsime! Tik pirmyn!

Jau pačioje viršukalnėje, susiruošus nakvynei oloje, vienas iš dvynių pasakė:

– Ačiū, mama… be tavęs mes nebūtume pakilę.
Jaunoji motina susimąstė: šiandiena buvo geresnė už vakar. Vakar mano vaikai pažino drąsą. Šiandien – jėgą ir užsispyrimą!

Sekantį rytą mama pažiūrėjo į dangų: nuo laukų traukė kruvinas rūkas, į pasaulį atėjo karas. Pyktį ir neapykantą ant savo sparnų nešė kadaise šiltas ir švelnus vėjas. Juodi dūmai apgaubė planetą, tačiau motina tarė vaikams:

– Nebijokite! Žiūrėkite į šviesą ir pasitikėkite ja!

Ir, susikibę rankomis, jie išėjo iš tamsos.

„Šiandien mano vaikai matė Dievą!“- džiugiai galvojo jauna motina, apklodama miegančius dvynius nakčiai. „Tai buvo geriausia diena iš visų, kurias mes pragyvenome“.

O laikas nenumaldomai lėkė. Tirpo sniegas ir į pamainą jam kilo žolynai, krito lapai ir po balta vaizdinga antklode laukai užmigo iki pavasario. Bėgo metai ir palinko motina, jos eisena pasidarė netvirta. O vaikai atvirkščiai – stiprėjo, augo ir drąsiai įžengė į jaunystę.

Dabar, kai kelias buvo ilgas ir sunkus, jie juokdamiesi nešė motiną ant rankų, švelniai ir atsargiai.

Nepailsę jie įveikė kelią į didįjį kalną ir viršūnėje motina paprašė paleisti ją.

– Mama, Aukso Vartai atidaryti! Tai reiškia…Tai reiškia…

– Taip, man metas, vaikai mano. Iš tiesų pabaiga geresnė už pradžią, nes aš matau, kad mano vaikai gali patys eiti į gyvenimą, o jūsų vaikai eis iš paskos.

Pažvelgė vaikai į motiną ir tyliai tarė: – Gerai, mama. Bet tu visada buvai kartu su mumis, visada ir liksi.

Ir kai Aukso Vartai užsivėrė, su vaikais liko ne atminimas, ne! O motinos rankos šiluma ant peties.

Mes susiję su motina amžiams, kažkuo vientisu ir neregimu, mes vienas ir nedalomas. Visur, kiekviename žingsnyje, motina šalia mūsų: ji – lapų šnabždesyje, kai mes einame į darbą, ji – mūsų neseniai išskalbtų kojinių ar išlygintų paklodžių kvapas, kai mes užmiegame vakare po antklode, ji – mūsų palaikymas, kai mes ruošiame pamokas su vaikais, ji – vėsi ranka ant kaktos, kai mes apsergame…

Mes jaučiame mamos buvimą ir jos žvilgsnį, kai džiaugiamės, pasiduodame liūdesiui ar paprasčiausiai pasineriame į kasdienius rūpesčius.

Motina išleidžia mus į gyvenimą ir moko juo eiti, o mums tokio vedlio reikia visada. Juk labai dažnai mums reikia motiniško patarimo.

Ir niekas šioje žemėje negali mūsų išskirti. Nei laikas, nei vieta… O tai reiškia, kad mirtis čia nieko nereiškia.

Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos. Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą. Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
Patinka? Duok Like!

Warning: A non-numeric value encountered in /var/www/sketislt/data/www/sketis.lt/wp-content/themes/Newspaper/includes/wp_booster/td_block.php on line 353