Dvi vaikystės draugės atsitiktinai susitiko kavinėje. Viena – graži modelio išvaizdos šatenė. Plaukai glotnūs, prižiūrėtos rankos, idealus kostiumas. Kita – miela blondinė. Plėšyti džinsai, strazdanos, tatuiruotė ant peties.
Susitiko, prisiplepėjo, prisijuokė. Atminčiai nusprendė pasidaryti foto.
– Oi, aš išvis nemėgstu fotografuotis. Visada nevykusiai išeinu.- pasakė šatenė. – Gal nereikia!
– Rimtai? TU ir nemėgsti? Aš tave tik ir fotografuočiau. Na gerai, tai juk mums, atminčiai. Ne žurnalo viršeliui.- tarė blondinė ir išsitraukė telefoną. – Toks nuostabus susitikimas!
Jos susiglaudė skruostais ir ėmė spragsėti kamera. Sukiojosi, juokėsi,kvailiojo.
Paskui apsikabino, pasibučiavo, susitarė susitikti vėl ir išsiskirstė.
Kitą dieną blondinė patalpino foto socialiniame tinkle. Parašė „aš su mylima vaikystės drauge“.
Pirmąjį komentarą paliko mama.
– Kokios jūs gražuolės. Nuostabios šypsenos. Tiesiog švytite. Kaip gera sutikti senus draugus.
O šatenė vakare nusiuntė foto mamai į Viber. „Žiūrėk, ką aš sutikau“.
– Na ir nosis čia pas tave! – parašė mama. Nevykusi foto. Gyvenime tu kur kas geresnė. O ir jos veidas plokščias kaip blynas, nors akys berods išraiškingos. Na, bent plaukai lygiai guli. O pas tave kuokštas kairėje styro, tu ką, nematei? Galėjai pasitaisyti.
Šatenė pažiūrėjo – ir tiesa, kuokštas styro, šypsena kvailoka, nosis ilga. Nusiminė, susisielojo.
Ir ištrynė nuotrauką.
O blondinė nuotrauką užsidėjo ant viršelio ir grožėjosi.
O ko nesigrožėti, kai viskas patinka?
D. Isačenko
Bonusas
