Nuoskauda, mažas žvėrelis, iš pažiūros visiškai nepavojingas. Teisingai elgiantis nekelia jokios žalos. Nebandant jos laikyti namuose, nuoskauda puikiai gyvena laisvėje ir nieko neliečia.
Tačiau visi bandymai prisijaukinti ją baigiasi apverktinai…Šis mažas ir vikrus žvėrelis gali atsitiktinai patekti į bet kokio žmogaus kūną. Žmogus tai iškart jaučia. Jam pasidaro skaudu.
Žvėrelis ima šaukti žmogui: „Aš netyčia patekau! Išleisk mane! Man čia tamsu ir baisu! Paleisk!“ Bet žmonės seniai pamiršo moką gyvūnų kalbą. Yra tokių, kurie iškart paleidžia nuoskaudą, kol ji maža – tai geriausias būdas atsisveikinti su ja.
Bet yra tokių, kurie nė už ką nenori jos paleisti. Jie iškart pavadina ją sava ir nešiojasi kaip kokį krepšį. Nuolat galvoja apie ją, rūpinasi… O jai vis tiek nepatinka žmoguje.
Ji sukiojasi, ieško išėjimo, bet kadangi jos regėjimas blogas, ji pati negali rasti išėjimo. Va toks netikęs žvėrelis. O ir žmogus…Susitraukė visas ir nė už ką neišleidžia nuoskaudos.
O žvėriukas juk alkanas, ėsti norisi – štai ir ima po truputį ėsti ką randa. Ir žmogus tai jaučia. Tai ten suskaus, tai šen…Bet neišleidžia žmogus iš savęs nuoskaudos. Todėl kad priprato prie jos. O ji ėda ir auga…Randa žmogaus viduje kažką skanaus, įsikabina ir graužia. Taip ir sako „nuoskauda graužia“.
Galų gale ji priauga prie ko nors žmogaus kūne ir prieš savo valią tampa jo dalimi. Žmogus silpsta, ima sirguliuoti, o nuoskauda viduje toliau auga…Ir žmogui neateina į galvą, kad tereikia tik imti ir paleisti nuoskaudą! Ir jai be žmogaus geriau, ir žmogui be jos lengviau gyvenasi…
Moralas: nuoskauda – tai sielos būsena. Iš esmės mes patys priimame sprendimą būti įskaudintiems. Ir kai jūs eilinį kartą jūs panorėsite įsižeisti, pagalvokite: argi taip malonu gailėti savęs? Plėšrūnas visada jaučia silpną ir puola būtent jį. Paleiskite nuoskaudą, tegu sau bėga!
Bonusas
