Yra tokia prieštaringa patarlė apie tai, kad tėvai ne tie, kurie paleido į pasaulį, o tie, kurie augino ir auklėjo. Taigi, pasirodo, gyvūnams tai irgi visiškai ne svetima, nors mokslas ir negali to paaiškinti. Fermeris iš Kurdistano Goranas Surči neseniai pats tuo įsitikino.
Neseniai fermeris ėjo pro vištidę ir išgirdo keistus garsus.
Šie garsai sklido nuo vištos perekšlės. Goranas susimąstė – iš kur tai?
Kieno čia uodega?!
Kačiukai! Vietoj kiaušinių višta „perėjo“ 3 kačiukus!
Čia reikia paaiškinti, kad taip išėjo, jog šį pavasarį Gorano fermoje kačių nebuvo. Ir todėl, kai jis išgirdo kažką panašaus į kniaukimą, labai nustebo. Fermeris prisipažįsta neturintis supratimo, kas būtent nutiko. Iš kur atsirado kačiukai, kodėl višta nusprendė jais rūpintis ir kodėl mažyliai ja pasitikėjo? Lyg ir ne naujagimiai, jau truputį ūgtelėję, turėtų kažką suprasti.
Tačiau kačiukai atrodė liesučiai, nelaimingi ir išsigandę. Jie norėjo tik šilumos ir rūpesčio.
Vėliau kaimyniniame tvenkinyje rado nuskendusį katės-mamos kūną. Jie našlaitėliai, kuriems labai pasisekė, kad vištai laiku nubudo motiniškas instinktas.
Goranas Surči nusprendė, kad tai geras ženklas – katės fermoje visada pravers. Mažylius
pagirdė pienu ir dabar galvoja – palikti su rūpestinga višta ar kaip geriau pasielgti?
Žinoma, tai ne pirmas atvejis, kad kačiukais, kaip moka, rūpinasi višta.
Motiniška meilė neapsiriboja savo biologine rūšimi!
