Dirbu mokytoja kaimo mokykloje. Čia visi vienas kitą pažįsta. Juolab mane, juk išleidau ne vieną vaikų kartą. Mokykloje dirbu daugiau nei 30 metų. Kai tik išėjau į darbą po „dekreto“, taip ir likau čia.
Mano dukrai 32 metai. Tačiau mes nebendraujame.
Dukra savo socialinio tinklo paskyroje pila ant manęs purvą. Ji mane vadina „toksiška“ motina ir visiems pasakoja, kad jos vaikystė buvo siaubinga. Sekėjai ją palaiko, o mane smerkia. Nors tai svetimi žmonės – jie manęs nepažįsta. Man dabar gėda net gatvėje pasirodyti.
Kai kurie žmonės prieina prie manęs ir sako tokius dalykus, kad net ausys linksta. Už ką dukra taip su manimi elgiasi? Per visą vaikystę tik dukart buvau paklupdžiusi ant žirnių, nes ji manęs neklausė.
Ir taip, 11-os neleidau nakvoti pas draugę. Argi tai kažkas baisaus? Juk mano dėka ji baigė mokyklą aukso medaliu ir įstojo į geidžiamiausią universitetą, valstybės finansuojamą vietą. Aš jai padariau daug gero, tik ji kažkodėl to neprisimena.
Niekada nemušiau savo vaiko. Esu kategoriškai prieš tokias bausmes. Niekada nesicackinau su ja, buvau griežta, juk tai mano profesijos pagrindas.
Dėjau maksimalias pastangas, kad ji išaugtų geru žmogumi, todėl laikiau ją ant trumpo pavadžio. Tačiau ji tai rodo kitu kampu. Visi dabar laiko mane siaubinga motina, niekada nemylėjusia savo vaiko.
Prašiau dukros liautis. Prašiau apgalvoti savo elgesį su manimi. Viskas veltui. Ji prigalvoja vis blogesnių ir blogesnių istorijų. Pasakoja sekėjams netgi tai, ko niekada nebuvo.
Ir štai ji paskambino man verkdama. Vyras verslininkas metė ją ir paliko vieną su 3 vaikais gatvėje. Susirado naują madam, nusprendęs, kad santuokinis gyvenimas jam nusibodo. Ji prašosi pas mane. Meldžia jai atleisti.
O aš nežinau, ką daryti. Ir dukters gaila, ir peržengti savo išdidumo negaliu. Ji juk taip niekšiškai pasielgė su manimi. Atsisakyti jos negaliu, tačiau reikia sugalvoti, kaip ją pamokyti.
