Kartą į paprasto namo terasą Amerikos gilumoje atėjo keistas rudas katinas. Jį priviliojo dubenėlis su maistu, kurį gailestingi šeimininkai paliko tokiems tikslams, o jie patys negalėjo suprasti, kas svečiui ne taip. Pasirodė, kad katinas slepia, riečia priekines letenas – reiškia, jam reikia pagalbos!
Rudasis Basteris buvo jau nejaunas gatvės katinas, kurio žvilgsnis vėrė įtarumu ir skausmu. Kiekvienas žingsnis katinėliui buvo sunkus, todėl kad jis kentėjo nuo plazmocitinio pododermito. Jo letenėlės pasidarė labai jautrios prisilietimams, todėl net vaikščioti katinui buvo tikras išbandymas. Visa tai nustatė jau veterinarijos gydykloje, kur nuvežė Basterį – jis vyriškai kentė skausmą ir beveik nesipriešino.
Patyrusius veterinarus kažkas užkabino katino žvilgsnyje, lyg ten būtų sustingusi visatos išmintis ir kančia tuo pat metu. Žmonės labai norėjo padėti jam ir negailėjo triūso.
Pirmiausia Basteriui pasiuvo specialias kojinaites ir keitė tvarsčius kiekvieną dieną, paskui suprato, kad tai jam teikia dar daugiau nepatogumų ir paprasčiausiai ant kaklo uždėjo konusą. Rudojo kankinio letenos gijo labai greitai ir greitai
Basteris ėmė murkti – dabar jau iš malonumo, kai prie jo liesdavosi seselių rankos.
Kai Basterio letenos visiškai užgijo ir jam nuėmė apsauginį konusą, tai buvo šventė visai ligoninei.
Rudasis katinas visiškai sveikas, laimingas ir viskas būtų gerai, bet yra viena problemėlė.
Išmintingas senas gyvūnas, o Basteriui jau daugiau nei 10 metų, galės sugyventi su kuo tik nori, bet visgi norėtųsi parinkti jam tinkamą šeimininką. Kažką tokį pat rimtą, atsakingą ir rūpestingą. Ar neverta sukti galvos ir palikti viską likimo valiai? Tegu Basteris pats renkasi savo likimą.
