Beldimas į duris ankstyvą rytą. Velniuodamasis einu atidaryti. Tarpduryje stovi moteris iš kaimyninio namo, visa apsiašarojusi ir kažką bando pasakyti. Bandau suvokti, ko iš manęs nori, tačiau per verksmą ne visiškai pavyksta. Suprantu, kad kažkas nutiko, bet nesuprantu kas. Bandau nuraminti ir išklausinėti kas nutiko, tačiau jau ramiau. Atsakydama ji moja rankomis ir kviečia paskui save.
Apie kaimynę aš žinojau, kas išsiskyrusi ir gyvena su dukra ir mažu sūneliu. Ir jos sūnus turi kažkokį vystymosi sutrikimą.
Prieiname jos namą. Matau, kad ant žolės prie namo guli katinas, o šalia stovi apsiašaroję jos vaikai. Katinas gulėjo nejudėdamas, visas kūnas buvo kruvinas. Atrodė, jis susirietė į kamuoliuką, kad pasislėptų nuo skausmo, o gali būti, kad ir numirtų iš baimės…
Iš pasakojimų, sumaišytų su ašaromis, aš supratau, kad katinas papuolė po mašina. Vairuotojas net nesustojo, nors matė, kad jam mojavo ir šaukė.
Nusivilkęs švarką ir patiesęs jį šalia, aš atsargiai perkėliau katiną. Netoliese yra veterinarijos klinika. Siūlau kaimynei važiuoti ten. Per ašaras linksi, sutinka.
Kol aš nešiau katiną iki savo mašinos, man atrodė, kad aš jaučiau, kaip jam skauda ir bloga, kaip sunkiai jis įkvepia kiekvieną kartą…Visa kompanija susėdome ir išvykome.
Veterinaras apžiūrėjo katiną ir pasiūlė jį užmigdyti. Tiesą sakant, aš iki šiol nesuprantu, kuo jis galvojo, jei sugebėjo tai pasakyti prie verkiančių vaikų.
O katinas…Jei pats nebūčiau to matęs, pagalvočiau, kad man meluoja. Lyg atsisveikindamas su vaikais, katinas, kovodamas su didžiuliu skausmu, ėmė šliaužti per stalą link jų. O kai prišliaužė, berniukas ištiesė ranką ir katinas padėjo ant jos galvą…
Man gumulas užgniaužė gerklę, o akys išdavikiškai sudrėko. Kandžiojau sau lūpą, o galvoje išplaukė mano armijos kapitono frazė:
Jei jūs pasiruošę pasiduoti ir nuleisti rankas…tai aš dėl jūsų suklydau.
Išeinu į lauką ir skambinu draugui, savanoriui gyvūnų gelbėjimo grupėje. Greitai apsakau situaciją, klausiu apie kačių greitąją pagalbą. Duoda klinikos adresą ir telefoną, važiuoti pusvalandį. Susiskambiname, aiškinu situaciją. Sako, kad lauks. Greitai grįžtu, aiškinu situaciją kaimynei. Vėl atsargiai imu katiną ir į mašiną. O galvoje tik viena mintis: kad tik išgyventų, kad tik nuvežtume gyvą…
Atvykome. Mūsų tikrai laukė. Gydytojas skubiai apžiūrėjo katiną, peržiūrėjo nuotraukas ir greit nukreipė operuoti, tik taręs, kad situacija sunki, bet šansas yra.
Praėjo kelios įtemptos valandos, kol gydytojas išėjo ir pasakė, kad katinas gyvens, tačiau jam prireiks geros priežiūros ir ilgos reabilitacijos. Pirmąkart per šias kelias valandas aš pamačiau šypsenas šlapiose nuo ašarų vaikų akyse. Iš motinos veido aš supratau, kad ilgos reabilitacijos jie negalės apmokėti. Nusiunčiau ją pamaitinti ir nuraminti vaikų į artimiausią kavinę. Taip man atsirado galimybė viską aptarti su gydytoju. Apytikrė suma pasirodė nemaža, tačiau ją apmokėti aš buvau pajėgus. Aptaręs įmokų terminus, aš nuėjau pasiimti kaimynės ir vaikų, kad nuvežčiau namo. Katinas kol kas liko klinikoje savaitei.
Į savo biurą aš tą dieną jau nepatekau. Grįžęs namo, aš atsidariau viskio butelį, bet gerti nesinorėjo…
Katinas klinikoje praleido 2 mėnesius, ir aš jį lankiau, kai atveždavau pinigus. Aš mačiau, kad jam buvo nelengva ir taisėsi jis lėtai, bet kai aš prisimindavau, kaip katinas, nepaisydamas skausmo, šliaužė pas vaikus, suprasdavau, kad katinas laimės.
O paskui nerami kasdienybė įsuko mane ir nusinešė. Aš išnuomojau namą ir persikėliau į kitą miestą.
O šią istoriją man neseniai priminė mergina-veterinarė, kai aš nunešiau skiepyti savo katinus. Ji mane prisiminė ir pažino. Joje buvo sunku atpažinti tą apsiverkusią paauglę mergaitę. Po to atvejo ji tvirtai nusprendė, kuo nori tapti.
O katinas iki šiol gyvena pas jos mamą ir brolį. Jau senas, truputį šlubuojantis po operacijos. Tačiau jie labai myli jį. O jis myli juos. Aš mačiau juos visus, besišypsančius nuotraukoje. Ir besišypsantį katiną taip pat.
Bonusas
