Berniukas gatvėje siūlė praeiviams šunelį.
– Tetule, paimkite šuniuką…- nedrąsus balselis privertė Antaniną atsitokėti iš savų minčių.
Maždaug 12-os metų berniukas rankose laikė šunelį. Sumišęs, nepasitikintis savimi, jis tiesė moteriai šuniuką, jau iš anksto tikėdamasis neigiamo atsakymo.
– O kodėl tu sau jo nepasiimi? – Antaninai buvo nemalonūs ir berniukas ir šuniukas.
Kažkokie jie buvo…užguiti. Tokiems norisi pasakyti ką nors grubaus, nuvyti šalin, kad savo išvaizda negadintų aplinkinio pasaulio grožio.
– Aš ir pasiėmiau… Tik tėvai neleidžia, pasakė, kai pats pradėsiu pinigus uždirbti, galėsiu nors krokodilą…O dabar nešk, kur nori…Bet jis gi visai mažas.
Moters nė kiek nesujaudino nei mikčiojantis berniuko balsas, nei naivios, gražios šuniuko akytės, ir ji, šūktelėjo atsisveikindama:
– Tėvų reikia klausyti. – nuėjo savo namų link.
Tik kažkodėl kojos tapo vatinėmis, suūžė ausyse ir Antanina staiga prasmego į savo praeitį, virto mažąja Tonia, šiek tiek jaunesne už šį berniuką.
Kažkada ji su paimtu šuniuku taip pat vaikščiojo gatvėmis, siūlydama praeiviams šuniuką, juk tėtis buvo toks kategoriškas – tu turi trejetą iš matematikos, vadinasi šuns tu nenusipelnei. O šuniukas buvo likęs visai vienas, jo mamą pagavo šungaudžiai.
Jos nieks nesiklausė, kažkas gailėjo, kai kas kišo smulkiųjų į delną, bet šunelio niekas neėmė. Tonia padėjo šunelį ant šaligatvio ir pabėgo nuo jo, stengdamasi neatsisukti.
Ir vis tik atsisuko…Šunelis stovėjo nejudėdamas ir lydėjo ją žvilgsniu, kurį Tonia stengiasi pamiršti štai jau 30 metų…
Trejetą ji ištaisė, tik tėtis jas paliko. Jis pametė jas su mama dėl karštos brunetės, vilkinčios gražius audinių kailinius – Tonia nuo to laiko į kailinius nė žiūrėti negali, ji nekenčia jų savininkių.
Antanina sustojo…Žvilgsnis iš praeities degino ją kiaurai. To šunelio ji daugiau nebematė. Kas jam nutiko, Tonia neįsivaizdavo, bet užtai tiksliai žinojo, kaip jausis šis berniukas, kai jam reiks gatvėje palikti draugą po keleto valandų ir pačiam grįžti namo.
Ji, gėdingai nuleidusi galvą, grįžo pas berniuką.
– Aš paimsiu. Kuo jis vardu?
Džiaugsmingai atsimerkė vaiko akutės ir sužibėjo tūkstančiu žvaigždžių.
– Šunelio? Čia Dėja, ji mergaitė…Jūs tikrai paimsite? Tik ji pieno nemėgsta, tik vandenuką geria.
– Gerai, ačiū, kad įspėjai.
Berniukas ištiesė jai šunelį. Jam sunku buvo su juo skirtis, bet kartu ir džiugu. Jis pasitrynė skruostu į jo nugarėlę ir tada jau be apgailestavimų atidavė iš rankų į rankas.
Antanina atsargiai paėmė šunelį iš berniuko rankų. Jis atsigulė jos delnuose, maloniai šildydamas ir pavargęs atsiduso. Šunelis iškart užmigo.
Pirštai pasinėrė į purų kailiuką, dar visai ne tokį, koks būna pas suaugusius šunis. Tonia nesusilaikė ir prisitraukė šunelį arčiau – nepamirštamas kvapas, šunelio pieniškas kvapas, pažadinęs pačius šilčiausius prisiminimus.
Tonia nešėsi Dėją namo, jai staiga pasidarė labai lengva, ji atsisuko, berniuko jau nebebuvo ir ji šiltai nusišypsojo. Jis neturės to žvilgsnio iš praeities, kuris draskė jos širdį kelis ilgus dešimtmečius.
