– Gera vasarą kaime! – pagalvojau aš ir paskambinau draugei, kuri po vestuvių išvyko į kažkokį užkampį.
Pas mus su Lina visada buvo šilti, pasitikėjimo pilni santykiai ir aš maniau, kad ji labai apsidžiaugs mano atvykimu. Tiksliau, mūsų, bet aš nekalta, kad taip išėjo.
– Linute, tu neprieštarausi, jei mes su Sauliumi pas tave savaitėlę pasisvečiuosime?
– Žinoma, atvažiuokite. Parodysime jums mūsų vietas, nueisime į mišką grybauti. Čia labai grybingos vietos. Eisime į upę maudytis, o Kostukas su tavo Saulium dar ir pažvejoti spės.
Rytui auštant ypač gerai kimba. Žuvienės išvirsime iš šviežios žuvytės, pasikepsime. Mmm, skanumėlis!
Saulius net pašoko iš džiaugsmo ir tuoj pat ėmėsi sudarinėti sąrašą, ką jam reikia pasiimti.
Pasiruošimui išėjo 3 dienos. Mes nusipirkome viską, kas būtina, nepamiršome smulkmenų dovanoms Linai ir Kostui. Norėjome išvažiuoti anksti ryte, vakarieniauti sėdome nusiteikę klasiškai pailsėti. Bet staiga į duris paskambino.
Į svečius atėjo uošviai su 6-mete anūke Olivija, vyresniosios Sauliaus sesers dukra.
– O ko jūs ant lagaminų? – nustebo jie.
Mes pasakėme, kad mūsų nebus visą savaitę, pasigyrėme, kad Lina ir Kostas mūsų laukia jau rytoj, šašlykus ruošia. Šešuro veidas ištįso, o kai jis išgirdo apie žvejybą, tai visai nusiminė.
Anyta irgi susimąstė, o paskui sako:
– Nagi, mes važiuosime su jumis. Juk netrukdysime. Jūs su mašina, vietos visiems užteks.
O mes vis tiek nenorime namie sėdėti.
Ėmiau prieštarauti: visgi Lina nieko apie tai nežino, kad mes atvyksime ne dviese. O skambinti jau kaip ir per vėlu, jie turbūt miega. Na, pagalvojome ir nusprendėme, kad važiuosime visi mašina. Na o ką, negi dėl Linos turiu pyktis su uošviais?
Galbūt Lina ir buvo nepatenkinta, kai mus pamatė, bet neparodė. Sutiko mus širdingai, priėmė dovanas, parodė, kur turime susitalpinti. Jų namukas didelis, 5 kambariai. Mums viskas patiko. Visur švaru, jauku.
Mes pasisvečiavome 10 dienų. Gerai pailsėjome, privalgėme uogų, vaisių. Olivija tai išvis iš sodo neišlindo, valgė viską iš eilės. Mes su anyta net bijojome, kad jai bus bloga.
Prie upės ėjome, deginomės, maudėmės, žvejojome. Pirmąsias porą dienų šeimininkai buvo su mumis, paskui mes jau patys.
Lina visą laiką sukiojosi virtuvėje, gamino. Kostas ėjo į darbą, paskui dirbo namuose. Bet mes jiems netrukdėme. Mums ir savų reikalų pakako. Tai juk kaimas, grožis.
Tik štai už šį grožį mums teko susimokėti. Ir tai man pareiškė draugė! Į sąskaitą surašė viską: tai, kad ji mus maitino, už suvalgytas uogas ir vaisius, net už tai, kad mes netyčia išpylėme kokteilį ant jų su Kostu lovos miegamajame. Aš kaip tik gėriau pienišką kokteilį, kai įšoko Olivija. Na aš ir išverčiau stiklinę.
Lina ėmė šaukti, pasakė, kad tai paskutinis lašas. Ir ėmė viską skaičiuoti. Net dėl magnetukų papriekaištavo, kuriuos atvežėme jiems dovanų.
Žinoma, aš už nieką nemokėjau ir labai supykau ant Linos. Mes tiesiog greitai susiruošėme ir išvažiavome. Daugiau pas ją nė už ką nevažiuosiu. Dar bent atsiprašytų. Tai ne. Draugė vadinasi.
