Neseniai čia pamačiau straipsnį, kuriame vyrą kankino abejonės dėl sūnaus išvaizdos. Mano dukra, tiesą sakant, irgi į mane nepanaši, užtai žmonos kopija, ir kuo vyresnė darosi, tuo pastebimiau.
Ypač charakteriu – tokia pat vartotoja ir egoistė, o iš pačios atsidavimo 0.
Gyvenime domina tik skudurai, restoranai ir poilsis kurortuose, juolab visa tai už tėčio pinigus. Neseniai pareiškė, kad jos 20-mečiui turiu nupirkti mašiną.
Iki tol tarėmės, kad tai bus jai baigus universitetą, tačiau, matote, jai reikia jau dabar.
Žmona irgi įsijungė – tau ką, savo dukrai gaila, koks tu tėvas? Ir ji tai pasakė su kažkokia keista intonacija, kas nevalingai suerzino mano klausą. Įdėmiai pažvelgiau į ją, o žmona staiga nuleido akis.
Mano nuostabai, ji nespaudė situacijos, kaip tai paprastai daro, ir techniškai nukreipė temą. O man nuo tada kažkodėl kilo abejonės dėl savo tėvystės… Nusprendžiau nesikamuoti spėliodamas, o atlikti DNR testą.
Taip, abejoti po 20 metų – paskutinis reikalas ir mergaitę aš myliu, tačiau kažkas vis tiek mane privertė to imtis. Ir ką jūs manote, dukra pasirodė ne mano!!!
Tai štai, bičiuliai, 20 metų tempiau ant kupros svetimą vaiką kaip paskutinis kvailys ir toliau būčiau tai daręs. Dabar išvažiavau porai dienų į užmiestį, kad susitvarkyčiau mintis ir nuspręsčiau, kaip teisingai pasielgti.
Su žmona, aišku, pokalbis bus konkretus, o ką daryti su dukra? Sakyti jai ar ne, mergaitė juk iš esmės niekuo nekalta…
