Šiandien sužavėta truputį daugiau, nei visiškai.
Dvi valandos nakties. Atveža močiutę. Prieširdžių fibriliacijos paroksizmas. Paaiškėja, kad ji – gydytoja rentgenologė. Galvoju: „O Viešpatie. Tik ne tai“. Kalbamės, žiūriu, klausau. Nuvedu į rentgeną, rentgenogramoje matoma dešinės pusės apatinės dalies pneumonija. O mes juk dabar visus turime perkelti, jeigu taip. Tai yra, jei rentgenogramoje matoma infiltracija, mes turime atlikti KT ir jei viskas pasitvirtins – perkelti į Epidemiologinį centrą. Močiutė ima savo nuotrauką, priekabiai apsidairo ir sako: „Šlamštas. Nėra čia jokios pneumonijos. Tiesiog nevykusi nuotrauka“.
Ir toliau valandos bėgyje, kol mes laukiame KT, ji valgo mano smegenis arbatiniu šaukšteliu, aiškindama, kad nuotrauka „minkšta“, kad ją „nepakankamai išlaikė“, kas daugumoje atvejų negali būti interpretuojama, ir išvis, atvirai tariant, ją drasko gilios abejonės dėl mūsų rentgenologų kvalifikacijos.
Galvoju: „Viešpatie. Na už ką“.
Galutinai sudaužyta, nušliaužiu iki KT išvadų. Jokios pneumonijos nėra, aišku kaip dieną. Grįžtu.
– Liudmila Grigorjevna, sakau, – keliu skrybėlę. Jūs buvote teisi, viskas taip ir yra, jūs neapsakomai kieta, pneumonijos nėra, gėrio jėgos laimėjo prieš proto jėgas, dabar važiuosime į skyrių gydytis.
Močiutė išdidžiai nusimeta sruogą nuo kaktos: „O aš jums iškart sakiau, kad taip bus.“
Atskleisdama ligos istorijos titulinį lapą, atsitiktinai užmečiau į jį žvilgsnį. 97 metai Liudmilai Grigorjevnai.
Ryte užsuku į palatą, klausiu, kaip reikalai?
– Nenoriu jūsų gąsdinti, bet atrodo, dar gyva.
Viešpatie, na maža ką, o jei sulauksiu?..
Leisk man būti tokiai pačiai tokiame amžiuje.
LiGrin Pevzner
Bonusas
