„Nesniai dar kartą perskaičiau Narine Abgabian romaną „Iš dangaus nukrito trys obuoliai“.
Iki širdies gelmių sujaudino istorija vyro, turguje nusipirkusio batus. Jis norėjo juo tuoj pat apsiauti, bet žmona neleido : „Nekvailiok, Apsiausi sekmadienio mišioms“. Vyras labai supyko, o žmona karštai įrodinėjo, kad yra kasdieniniai drabužiai ir tyra išeiginiai.
Pagyvenę žmonės sugrįžo namo, ir, kol kaito ant ugnies maistas, vyras atsigulė pailsėti, ir taip numirė. Ji palaidojo vyrą, bet į karstą batų auti nedavė. Dar ko? Juk jie visai nauji.
Tik numirėlis ėmė „ateidinėti“ kiekvieną naktį ir priekaištauti žmonai dėl skūpumo. Reikėjo sulaukti eilinės ilgaamžės mirties ir tada apauti ją keturiasdešimt penkto dydžio batais.
Vienas pažįstamas su kartėliu pasakojo, kaip kažkada supyko ant močiutės. Jis, septynmetis, atvažiavo pas ją pavasario atostogų ir paprašė atidaryti obuolių uogienę.
Šioji į kalbas nesileido. Juk ji saugojo tą uogienę obuoliniam štrudeliui per šventes. Berniukas iš pradžių įkalbinėjo, o paskui apsiverkė ir bėgiais parėjo namo, gerai, kad gyveno kaimyniniame kaime.
Močiutė neišgyveno iki švenčių, o uogienę, sumaištyje, kažkas pavogė, dar užgriebęs ir meškeres ir bačką agurkams raugti.
Trečios eilės teta komodoje turi paslėpusi languotą sijoną, jis skirtas apvilkti jai, kai ji mirs. Ji jums patinka? – Labai. – Tai nešiokite. – su man būdingu įkarščiu bandau įtikinti, kad neįmanoma pajusti malonumo, jei būsi aprengtas tuo sijonu karste, o štai užsisegus jį nueiti duonos – pats tas.
Teta supratingai šypsosi ir sako, kad aš dar gyvenimo neragavau.
Mano tėvai jau keletą metų atsisako vykti į sanatoriją. Serga, litrais geria nurofeną, bet praeiti gydymo kurso su gydomosiomis voniomis, atsisako.
Tėtis motyvuoja tuo, kad šalyje vyksta karas ir jam nepatogu užsiimti savo sveikata, kai rytuose žūva žmonės.
Mano draugė kartais prisimena tą nelemtą šprotų dėžutę. Mama ją gavo už kažkokią labai patrauklią kainą ir paslėpė šventėms, nepasižiūrėjusi į galiojimo datą.
O kai „X“ valanda atėjo, ir lėkštėje jau gulėjo traškantis batonas, pateptas majonezu, griežinėliais marinuoto agurko ir šviežių krapų šakelėmis papuoštas, šprotai jau buvo sugedę.
Atidėto gyvenimo sindromas labai patogus. Į jį galima susivynioti, lyg į kokoną, su visomis baimėmis ir tinginiu. Nenoras veikti ir priimti sprendimų.
Štai paaugs vaikai, ateis vasara, penktadienio vakaras, Velykos, …Geriau nuo pirmadienio, nuo rugsėjo pirmosios, po atostogų arba kai baigsis karas.
Nuo pat ryto mes laukiame vakaro. Vakare – naujo ryto. Paliekam ateičiai puošnias staltieses, gražius žodžius, minti ir svajones. Geriausią darbą ir skaniausią kąsnelį.
