Aš tingi mama.
O dar egoistiška ir nerūpestinga. Norite žinoti kodėl? Todėl kad noriu, kad mano vaikai būtų savarankiški, iniciatyvūs ir atsakingi.
Dirbdama vaikų darželyje, aš stebėjau nemažai tėvų hiperglobos pavyzdžių. Ypač man įsiminė trimetis Sauliukas. Mama manė, kad jis privalo visada viską suvalgyti, o tai sulys. Nežinau, kaip jį maitino namie, bet pas mus jis atėjo su aiškiu apetito sutrikimu. Jis mechaniškai kramtė ir rijo viską, ką paduos. Be to, jį reikėjo maitinti, todėl kad „jis pats dar nemoka valgyti!“Ir štai pirmą dieną aš jį maitinu ir nematau visiškai
jokių emocijų veide: pakeliu šaukštą – išsižioja, kramto, ryja.
Klausiu: „Tau patinka košė?“ „Ne“.
Tačiau išsižioja, kramto, ryja.
„Nori dar?“ – pakeliu šaukštą. „Ne“. Bet vis tiek kramto ir ryja.
„Nepatinka – nevalgyk!“
Sauliuko akys suapvalėjo iš nuostabos. Jis nežinojo, kad taip galima.
Iš pradžių Sauliukas mėgavosi gauta teise atsisakyti maisto ir gėrė tik kompotą. O paskui ėmė su priedais valgyti tai, kas jam patinka ir atstumti lėkštę su nemėgstamu. Atsirado savarankiškas pasirinkimas. O paskui mes nustojome maitinti jį šaukštu, kadangi maistas – natūralus poreikis. Ir alkanas vaikas pavalgys pats.
Aš tingi mama. Tingėjau ilgai maitinti savo vaikus. Sulaukusiems metų įteikdavau šaukštą ir sėsdavau valgyti šalia. Pusantrų jie jau valdė šakutę.
Dar vienas natūralus poreikis – gamtiniai reikalai. Sauliukas tai darė į kelnes. Jo mama pasakė mums vedžioti vaiką į tualetą kas 2 valandas. „Aš namie jį pati sodinu ant puoduko ir laikau, kol viską padarys“. Todėl darželyje jau didelis vaikas laukė, kad jį irgi vedžios į tualetą. Nesulaukęs šlapinosi į kelnes ir net nesusivokdavo jų nusimauti, kreiptis pagalbos. Po savaitės problema buvo išspręsta.
„Aš noriu sisioti“ – išdidžiai informuodavo grupę Sauliukas, traukdamas link unitazo.
Aš tingi mama. Per išeigines aš mėgstu ilgai miegoti. Vieną šeštadienį pabudau apie 11. Mano 2,5 metų sūnus žiūrėjo filmuką, kramtydamas meduolį. Televizorių įsijungė pats, diską irgi rado pats. O vyresnėlio, kuriam 8, jau nebebuvo namie. Išvakarėse jis pasiprašė su draugu ir jo tėvais į kiną. Aš pasakiau, kad tingiu taip anksti keltis. Ir jei jis nori į kiną, tegu pats nusistato žadintuvą ir susiruošia. Pamanykite, nepramiegojo…Žinoma, aš irgi nusistačiau žadintuvą savo telefone , pasiklausydama, kaip jis ruošiasi ir uždaro duris, sulaukiau žinutės iš draugo mamos, tačiau vaikui tai liko už kadro.
O dar aš tingiu tikrinti kuprinę, sportinį krepšį, džiovinti jo drabužius po baseino ir ruošti su juo pamokas (tiesa, mokosi neblogai). Ir nešti šiukšles irgi tingiu, todėl jas išmeta sūnus pakeliui į mokyklą.
Dar aš esu tokia įžūli, kad drįstu paprašyti paruošti man arbatos ir atnešti prie kompiuterio.
Įtariu, kad su kiekvienais metais aš darysiuosi vis tingesnė.
Tačiau stulbinanti metamorfozė nutinka vaikams, kai pas mus atvažiuoja močiutė.
Vyresnysis tuoj pat pamiršta, kad pats moka ruošti pamokas, pasišildyti pietus, susidėti kuprinę. Ir net užmigti vienas kambaryje bijo – šalia turi sėdėti močiutė! O močiutė pas mus netingi.
Vaikai nesavarankiški, jei tai naudinga suaugusiems.
