Aš negaliu ilgam palikti jo vieno. Jis liūdi. Jis liūdi taip smarkiai, kad arba neėda, arba rausia duobes po tvora sode, kad eitų manęs ieškoti. O kai duobė pasiekia jo ūgį, jis joje užkasa mano daiktus – šlepetes, akinius, telefono kroviklį. Užkasa ir saugo.
Jam epilepsija. Įgimta. Tačiau tablečių gerti jis nemėgsta. Todėl štai jau 10 metų iš eilės aš dukart dienoje atlieku šį ritualą – įkišu jam į burną tabletes ir laukiu, kol jis jas praris.
O jis apsimeta, kad ryja, žiūrėdamas į mane atsidavusiu žvilgsniu, o iš tiesų slepia jas už žando, o paskui išspjauna kur nors toliau, kad aš nepamatyčiau ir nenusiminčiau. Jis ateina su kalta išraiška ir aš tiksliai žinau, kad jis kažkur išspjovė tabletes, dar ir užkasė, kad niekas nematytų.
Kai jam traukulių priepuolis, jis bando neklusniu liežuviu laižyti man ranką. Jam tai nepavyksta, bet jis labai stengiasi.
Jis atsiprašo už tai, kad dabar negali būti mano gynėju, nes jam bloga.
Jis tylutėliai urzgia ant visų namiškių, kai jie pakelia balsą, o aš ilsiuosi po budėjimų.
Nuo jo pastoviai byra kailis. Net idealiai susitvarkius ant visų daiktų yra štai šie rudi plaukeliai, kuriuos beviltiška purtyti ir valyti voleliu – jie yra visada.
Jis labai juokingai prašosi ant rankų. Ir tenka mesti visus savo reikalus ir gulti kartu su juo ant grindų, prispaudžiant jį prie savęs, todėl kad pakelti 40 kg nerealu.
Su juo reikia vaikščioti, daug. Kartais nėra jėgų grįžti namo, o štai išvesti jį pasivaikščioti – jėgų visada yra.
Be viso to, jis tyli, neuždirba pinigų, nepalaiko ilgų filosofinių pokalbių apie gyvenimo prasmę, neduoda jokių patarimų ir nepadeda namų ūkyje.
Jis tiesiog yra. Su savo šlapia nosimi ir tokia begaline absoliučia meile, kad duok Dieve, kad žmonės galėtų būtent taip mylėti.
Kaip šunys myli savo šeimininkus. Štai taip, nieko nedarant, tiesiog nuoširdžiai mylint, galima būti pačiu brangiausiu ir pačiu geidžiamiausiu.
Ir kai man norisi verkti, aš tiesiog žiūriu į šį atsidavusį rudą snukį, ašaros praeina savaime ir atsiranda šypsena.
„Jei gatvėje jūs paimsite šunį ir pašersite jį, jis niekada jums neįkąs. Čia ir yra skirtumas tarp šuns ir žmogaus“. Markas Tvenas.
