Čarlis, rusvą šunį su baltomis dėmelėmis ant letenų, Tomas paėmė šuniuką į jaukų namą miesto pakraštyje. Tomas buvo vyresnis vyras, gyvenantis vienas.
Čarlio dėka jo dienas pripildė linksmas lojimas ir triukšmas, ir nors Tomas kartais priekaištaudavo jam už išdaigas, visada atleisdavo. Čarliui Tomas buvo viskas, ką jis turėjo — jo pasaulio centras, vienintelis draugas ir tas, dėl kurio jis gyveno.
Kiekvieną rytą Čarlis lydėjo Tomą iki vartelių ir laukė, kol jis grįš iš parduotuvės. Vėliau Tomas išeidavo į sodą, o Čarlis sekdavo jį, atsisėdęs šalia ir žvelgdamas į šeimininką.
Dienos slinko viena po kitos, o pasivaikščiojimai tapo jiems abiem privalomu ritualu. Tomas, nors nebuvo ypač kalbus, dažnai pasakodavo Čarliui apie savo mintis, praeitį, o kartais ir apie tai, kaip pablogėjo jo sveikata.
Čarlis ne viską suprato, bet visada atidžiai klausė, tarsi sakydamas žvilgsniu: „Aš čia, ir niekur neišeisiu“.
Vieną rytą Tomas pasijuto blogai. Paprašęs kaimyno pasirūpinti Čarliu, jis išvažiavo į ligoninę, pažadėjęs sugrįžti. Čarlis laukė prie durų visą dieną, bet Tomas negrįžo.
Kitą rytą, vietoje įprasto pasivaikščiojimo, Čarlis vėl atsisėdo prie durų ir nesitraukė nuo jų nė per žingsnį. Jis nesuprato, kodėl šeimininkas negrįžta, ir jo širdis plyšo iš nerimo.
Praėjo kelios dienos, bet Čarlis vis dar laukė. Kaimynas, žinodamas, kaip Tomas mylėjo savo augintinį, ateidavo jo pamaitinti, bet negalėjo jo išvesti iš namų. Čarlis išeidavo tik tada, kai būdavo būtina, ir vėl grįždavo prie durų, atsisėdęs prie slenksčio ir žiūrėdamas į tolį.
Savaitės ėjo, o Tomas vis dar negrįžo. Niekas nedrįso paaiškinti Čarliui, kad jo draugo nebėra, ir jis laukė. Šuo pradėjo liesėti, jo akys aptemo, bet jis kasdien užimdavo savo vietą prie durų. Pralaviai stebėjo jį ir stebėjosi gyvūno atsidavimu, kuris, rodos, niekam nebereikalingas, tačiau vis tiek laukė.
Žiemą, kai gatvės buvo užklotos sniegu, išsekęs Čarlis gulėjo šaltame prieangyje. Tačiau vieną niūrią dieną jis staiga pakilo, išgirdęs pažįstamą garsą: tai buvo Tomo mašina, kurią atvairavo jo anūkas.
Čarlis pašoko ir, iš paskutiniųjų jėgų, nubėgo link mašinos, tarsi žinodamas, kad atėjo jo valanda sulaukti šeimininko, nors ir kitokia forma.
Tomo anūkas išlipo iš mašinos ir paėmė Čarlį ant rankų, stebėdamasis, kaip jis galėjo laukti tiek laiko. Jis žinojo, kad senelis paliko savo šuniui vietą savo širdyje, todėl nusprendė pasiimti Čarlį pas save.
Naujuose namuose šuo pagaliau jautėsi saugus. Ir nors Tomo jau nebuvo šalia, Čarlis žinojo, kad jam pavyko išsaugoti ištikimybę ir sulaukti savo draugo — to, kuris jam buvo visas pasaulis.
