Tai buvo tolimais 80-aisiais metais. Mano draugės motiną su keturiais vaikais paliko vyras. Iš dainavimo mokytojos atlyginimo buvo sunku išgyventi, o ir alimentų vaikų išlaikymui teta Asia negalėjo sulaukti, todėl nusprendė vasarą pasodinti sklypelį bulvių prie Dniepro. Niekas ten sklypų nedalino, visi veikė savavališkai…
Anka ir aš apėjome visus mūsų namo butus, paprašėme (kaimyniškai) pasidalyti bulvėmis. Pririnkome beveik maišą. Norėdamos padidinti derlių ir prisiminusios istorijos bei botanikos pamokas, bulves supjaustėme gabaliukais, palikdamos akis. Taip ir pasodinome …
Tai buvo mano gyvenime pirmoji vasara, kai akis į akį susidūriau su sąvoka „žemės ūkio darbai“. Lioviausi bijojusi kolorado vabalų, išmokau apkaupti begalines vagas, pradėjau suprasti, kad žodis „trąšos“ – tai ne tik balti milteliai, bet ir, atleiskite, mėšlas, kurį reikėjo kibirais tampyti iš karvidės, kur mums jo kibirais duodavo sargė baba Klava. Sudėtingiausia buvo kvepiantį „vertingą krovinį“ atsivežti visuomeniniu transportu. Iš mažųjų Aniutės seserų ir brolių naudos buvo mažai, bet ir jie dirbo kaip reikiant!
Ir štai rugsėjį prasidėjo lietūs. Mes savaitę nebuvome sklype. Pagaliau pasirodė saulė ir mes išsiruošėme nuimti derliaus!!!
Jau artėjant prie sklypo širdis neramiai suvirpėjo. Kaimynų lysvės buvo nukastos. Dėdė Žora, kaimynas su motociklu su priekaba, sutikęs parvežti derlių, tyliai švilptelėjo:
– Jūs, moterytės, neliūdėkite, bet ir jūsų bulves, atrodo, kažkas iškapstė…
Teta Asia suplojusi rankomis, atsisėdo ant šlapios žemės ir balsu ėmė raudoti. Gaunant 77 rublius algos jiems be bulvių žiema oi kokia sunki būtų. Ir mes su Aniuta ėmėme verkšlenti. Šitiek dirbta! Šitiek diskotekų praleista, bijant apsijuokti dėl sugrubusių pūslėtų rankų… Apie mažylius išvis tyliu… Pakelkite būdamas penkiametis kibirą su mėšlu ir paneškite jį 45 laipsnių įkalnėn…
– Asia, nesėdėk ant žemės, peršalsi! – riktelėjo tetai Asiai kaimynas ir metė jai pakeltus nuo žemės senus mėlynus chalatus, kokiais mokyklose valytojos plaudavo grindis. Chalatai buvo numesti greta sklypo, šalia voliojosi nulaužtas kastuvo kotas. Matyt, vagišiai skubėdami numetė.
Skuduruose kažkas suskambėjo. Aš įkišau ranką į kišenę ir sustingau: mano purviname delne gulėjo du vestuviniai žiedai, vyriškas ženkliukas ir du sunkūs moteriški žiedai – vienas su rubinu, kitas su kažkokiu blyškiai žalsvu akmeniu apjuostu smulkiais baltais akmenukais. Matyt, vagišiai nusiėmė brangenybes prieš darbą, įsidėjo į kišenę, ir taip ir paliko su nereikalingais chalatais.
Žiedus nunešėme į komisinę. Už gautus pinigus nusipirkome ir bulvių, ir morkų, ir kopūstų, ir dar 4 naujus paltus ir keturias poras batų mokyklai.
Taip kad nuo to laiko aš tikiu, kad teisingumas egzistuoja. Vienareikšmiškai!!!
Bonusas
