Angelai pas mus ateina bet kokiu pavidalu

4956
Patinka? Duok Like!

…Baisi liga atėmė Mažylio judesius ir kalbą. Jis nejudėdamas gulėjo lovelėje ir tik sūrios ašarėlės ritosi jo liūdnu veideliu. Visi linksmino jį kaip galėjo. Mama ir tėtis nesitraukė nuo jo nė per žingsnį.

Širdyje jie sielojosi, kad jų mylimas, nuostabus Mažylis toks bejėgis ir nelaimingas. Niekas negalėjo išvesti iš beviltiško liūdesio berniuko, sunkiai ir nepagydomai sergančio.

…Vieną šaltą žiemos vakarą tėtis, grįždamas namo, pastebėjo prie terasos sniege gulintį juodą šunį.

– Eik namo, šunie. Tu juk persišaldysi.

– Aš neturiu namų. Mano šeimininkas mirė. Ir mane išvijo iš buto.

– Ką gi man daryti su tavimi, vargšeli. Mūsų namuose mažas ligotas berniukas ir aš manau, visi bus prieš.

– O tu visgi pabandyk.

– Na, kaip bus – taip.

Tėtis buvo geras žmogus ir negalėjo palikti šuns šalti naktį lauke.

Taip Spindulėlis apsigyveno Mažylio namuose. Jis buvo išauklėtas ir labai išmintingas.

Žinojo, kaip ir su kuo reikia bendrauti. Jis meiliai šypsojosi mamai, su tėčiu buvo pasiruošęs bėgti ilgiausias distancijas.

Tačiau pas Mažylį jo neleido.

Kaip žinia, lašas po lašo ir akmenį pratašo ir Spindulėlis, palaipsniui išsikovodamas šeimos meilę, užkariavo vietą šalia Mažylio lovelės. Jis gulėdavo ten valandomis, padėjęs didelę galvą ant letenų ir giliai apie kažką mąstydamas.

Kartą šalia Mažylio nebuvo mamos ir tėčio, o jis turbūt kentė skausmą ir tylutėliai inkštė kaip mažas bejėgis šunelis. Spindulėlis sukruto, padėjo galvą ant lovos ir ėmė laižyti bejėgę vaiko ranką. Berniukas nutilo. Šuo laižė liežuviu kiekvieną vaiko pirštelį ir švelniai lietė lūpomis jo rankutes.

Kai įėjo mama, ji buvo apstulbusi. Mažylis šypsojosi. Ir dabar Spindulėliui buvo leista dėti galvą ant vaiko lovos ir liesti lūpomis Mažylio rankutę. Ir kaskart Mažylis pradėdavo šypsotis nuo šuns prisilietimų.

Niekas nežino kodėl, tačiau berniuko rankutės ėmė po truputį atsileisti ir jis galėjo pirštukais naršyti šuns kailiuką. Tėvai buvo ypač nustebę. Gydytojai sakė, kad Mažylis niekada nejudės.

Spindulėlis tęsė savo masažą. Dabar, kai jam niekas netrukdė, jis ėmėsi Mažylio veiduko.

Turbūt Mažylį kuteno ir jis leido garsus, panašius į juoką. Tai buvo stebuklas.

Mažylis laukdavo, kol Spindulėlį parves iš pasivaikščiojimo.

O ir šuo skubėdavo namo, lyg bijodamas, kad berniukas be jo dings.

Ėjo savaitės ir mėnesiai. Ir štai Spindulėlis išsitiesė lovoje ir visu kūnu prisispaudė prie Mažylio kūnelio.

Jie miegojo apsikabinę jo mažoje vaikiškoje lovelėje. Ir jau niekas neišvijo šio juodo didelio šuns. Šuniui nebuvo labai patogu miegoti pakraštyje, kad Mažylis galėtų laisvai išsitiesti ant paklodėlės ir užmigti.

Tačiau jis susisukdavo iki tokio dydžio, kad visi stebėjosi.

Niekas jau ir neprisiminė, iš kur atsirado šis galingas gražus labradoras. Visiems atrodė, kad jis gyveno su Mažyliu visada.

Mažylis dabar vis ryžtingiau naršė rankytėmis šuns kailį, ir kai jį apversdavo ant šono, jis jau galėdavo jį apkabinti. Šuns laimei nebuvo ribų. Jis laimingas šypsojosi. Draugų akys švytėjo džiaugsmu.

Mažylis sugalvojo žaidimą. Jis nuspirdavo nuo lovos savo žaisliuką. O Spindulėlis jį pakeldavo ir atsargiai dėdavo Mažyliui ant krūtinės. Šis juokėsi. Ir vėl mesdavo jį ant grindų. Tai galėjo tęstis ištisas valandas. Paskui draugai pavargę draugiškai apsikabindavo ir užmigdavo. Jų šypsenos sakė, kad jie mato gerus sapnus.

Po kurio laiko Mažylį pradėjo sodinti ant pagalvių. Šuo įsitaisydavo šalia ir baksnodavo nosimi jo ranką.

Mažylis duodavo jam riestainių ir glostydavo didelį juodą snukį.

Gydytojai, ateinantys apžiūrėti mažylio, barė tėvus už tokią antisanitariją. Juk vaikas serga,kaip galima leisti šuniui gulėti toje pačioje lovoje su sūnumi. Tačiau tėvai matė vaiko laimę ir negalėjo išskirti su šunimi.

Jūs žinote, aš pati tuo nepatikėčiau, tačiau berniuko liga ėmė trauktis. Jis prabilo, ėmė judėti ir vėliau vaikščioti. Ir visą tą laiką juodasis jo draugas buvo su juo.

Ir štai aš vis galvoju, juk šunys – tai angelai, pasiųsti pas mus į žemę. Juk kaip kitaip dar galima paaiškinti šį stebuklingą išgijimą. Ir kaip galima suprasti, kad paprastas šuo turi tokią didelę, gerą ir išmintingą širdį.

Visas svetainės turinys priklauso autoriams. Visos teisės apsaugotos. Mūsų tinklalapyje talpinami tik pramoginio pobūdžio straipsniai, surinkti iš visos planetos. Tinklalapio redakcija neatsako už duomenų tikslumą ir aktualumą. Kai kuriuose straipsniuose gali būti netikslių rekomendacijų ir patarimų, galinčių suklaidinti, todėl būtinai pasikonsultuokite su to profilio specialistu, prieš išbandydami.
Patinka? Duok Like!

Warning: A non-numeric value encountered in /var/www/sketislt/data/www/sketis.lt/wp-content/themes/Newspaper/includes/wp_booster/td_block.php on line 353