Viena amerikiečių šeima nusprendė persikelti į Sent Luisą ir ten įsigijo seną namą. Pirmasis apžiūrėti naujų valdų ir įvertinti remonto darbų fronto patraukė tėvas, kuris ir pastebėjo, kad pastatas nėra tuščias.
Rūsyje, prikaustytas grandine, tarp šiukšlių krūvų tupėjo pitbulių veislės šuo.
Vyriškis paskambino policijai, šie peradresavo bylą vietos gyvūnų prieglaudai, o kai atvyko jos specialistai, pamatė prieštaringą vaizdą. Absoliučiai tamsiame rūsyje, kur gulėjo tik senas šlamštas, iš visų jėgų šokinėjo ir vizgino uodegą nedidelis dėmėtas pitbulis.
Šuo neturėjo nei vandens, nei maisto, todėl neįtikėtinai džiaugėsi, kad galiausiai pasirodė žmonės. Žinoma, gelbėti jo!
Bet kas galėjo pasmerkti tokį šaunų gyvūną kankinančiai mirčiai? Naujieji šeimininkai pasidomėję išsiaiškino, kad tuščiame pastate buvo įsikūrę skvoteriai, benamiai ir kitos padugnės.
Prieš pardavimą juos išvijo, tačiau kapstytis sutemptame šlamšte šeimininkas nepanoro. Ir supratimo neturėjo, kad rūsyje kažkas yra. Naujieji namo šeimininkai nusprendė, kad tai geras ženklas ir pasiliko šunį sau.
Laimė, šis
taip džiaugėsi išgelbėjimu, taip šokinėjo ir linksminosi, kad tuoj pat nusipelnė vardo „Šoklusis žirnis“.
